Sveikimo kelionė

10

Kai Abigailė išvyko, Gabrielė pradėjo jaustis, tarsi namuose gyventų viena. Tėvai turėjo savų rūpesčių, ji savo. Daugiausia girdėdavo iš tėvų: "Gabriele, ateik pavalgyti". Jokio bendravimo, jokios pagalbos su namų darbais. Elgėsi taip, tarsi būtų ne šeimos nariai, o paprasčiausi kambariokai, tik tiek, kad buvo užtikrintas skanus maitinimas, fizinis komfortas ir nereikėjo už nieką mokėti. Kartą norėjo sukelti tėvų jaudulį ėmėsi atvirai maištauti, kūrė planus kaip patraukti jų dėmesį, norėjo, kad tėvai ant jos supyktų, bet nepakliūti į didesnes bėdas mokykloje ar net su teisėsauga. Jei pažeidinėsiu visas taisykles viena po kitos jie tikrai kažkaip sureaguos. Nusprendė nedaryti nieko nelegalaus, tik nepriimtino jos šeimoje ir negrįžo namo vakarienės, kas tėvams yra vienas svarbiausių dalykų. Parsiradusi nesulaukė beveik jokios reakcijos. Mama tiesiog informavo, kur paliko maistą ir paprašė pasišildyti pačiai. Geriau jau būtų apšaukę. Kitą kartą nusprendę grįžti po vidurnakčio, nes po vakarienės viena svarbesnių taisyklių grįžti iki dešimtos, o vėliausiai iki vienuoliktos. Tą vakarą buvo visai netoli namų, artimiausiame parke tad vis žvilgčiojo į savo telefoną laukdama dvylikos. Tokiam "pabėgimui iš namų" buvo pasiruošusi iš anksto: pasidarė karštos arbatos, pasiėmė šilčiausią pledą, ausinukus ir knygą. Sėdėdama ant sūpynių ir gurkšnodama arbatą sulaukė keistų praeivių žvilgsnių. Viena kiek vyresnė moteris susirūpinusi paauglės saugumu pasiteiravo, ką ši taip vėlai veikia parke. Neslėpė norinti tiesiog supykdyti tėvus negrįždama laiku, ir patikina, kad jos namai visai čia pat. Išsikalbėjo ir išliejo nuoskaudas visiškai nepažįstamam žmogui. Taip pat papasakojo kaip ilgisi Abigailės, kaip stengiausi būti panaši į ją. Moteris išklausiusi patikino, kad ši tikrai turėtų grįžti namo. Namų darbų žinoma taip pat specialiai nepadarė. Nusprendė pažiūrėti kaip šie reaguos jei ji gaus neigiamą pažymį. Gavo tik "pamokslą" iš tėčio. Ir tai tik ryte. Supratusi, kad nepavyks nusprendė namo grįžti dar vėliau. Nieko tėvams nesakiusi nuėjo pas draugę, kurią informavo apie savo planą ir tiesiog žiūrėjo filmus. Iš pradžių draugė nenorėjo prisidėti prie tokio Gabrielės nepaklusnumo ir nesuprato, kodėl ji taip nori, kad tėvai ant jos supyktų, bandė atkalbėti. Rodos mažai kas pritarė tokiam maištui. Buvo tokių kurie sakė, kad daugelis norėtų gyventi tokiomis sąlygomis kaip ji, tikino, kad jai nieko netrūksta ir ši turėtų būti dėkinga ir atsakingesnė. Galiausiai pasidavė įkalbinėjimas. Tokiam planui pasirinko penktadienį kai draugės tėvai buvo išvykę - žinojo, jei tai padarys darbo dieną, jos tėvai iš karto paskambins Gabrielės tėvams. Po vidurnakčio tėvams pradėjus skambinėti atmetė visus skambučius. Tikėjosi, kad grįžus namo tėvai ją apšauks. Pusę dviejų išsikvietusi Bolt ramiai grįžo namo. Pergalinga šypsena įėjo pro duris ir mamai užklausus kur ši buvo šaltai atsakė, kad pas draugę. Tą kartą jai teko išklausyti "mes jaudinomės", "Abigailė visada grįždavo laiku, o tu daraisi nevaldoma. Jei dar kartą pabėgsi, visą Kauną ant kojų sukelsime" ir kitus abejotinus teiginius. Būtent jų Gabrielė ir tikėjosi. Norėjo, kad tėvai jaudintųsi, gal net pyktų. Bet kas geriau negu visiškas abejingumas kuris tarsi tvyrojo ore. Prieš eidama miegoti į savo kambarį tepasakė "Jūs visada Abigailę mylėjote labiau nei mane. Pažiūrėsiu kaip jūs sukelsite ant kojų visą Kauną". Vis dėl to, ryte išpasakojo, kad negrįždama namo laiku tenorėjo išprovokuoti tėvų pyktį ar bent jau nerimą, nes jautėsi nepastebima ir namuose, kadangi Abigailė išvyko, ji net neturi su kuo pasikalbėti ir kam išsipasakoti, nes tėvai nė nesivargina išklausyti. Patikino, kad tikrai nesitrainioja su neaiškia kompanija ir visą tą laiką buvo saugi, pirmą kartą visai netoli namų, kitą kartą pas draugę.

Dabar Abigailė vėl namie ir Gabrielės nuotaika akivaizdžiai geresnė. Mažiau savigailos ir minčių, kad jos tiesiog "niekas nesupranta". Kaskart Abigailei išeinant apima išsiskyrimo nerimas. Jai atrodo, kad vieną dieną Abigailė tiesiog negrįš namo ir vėl išvyks... Ilgam... Atsisveikindamos visada apsikabina ir nenori atsitraukti, net protu suvokdama, kad atsiskiria tik kelioms valandoms. Vos pastebėjusi ką nors neįprasto Abigailės elgesyje iš karto susirūpinusi klausia ar viskas gerai, ypač žinodama apie sesės nerimo sutrikimą. Vis atrodo, kad jai staiga pablogės. Pati nėra susidūrusi su tokiu stipriu nerimu, bet nori ją apsaugoti. Nori rūpintis vyresniąja sese, nors žino, kad Abigailei toks rūpestis nelabai patinka, juk Abigailė vis dėl to vyresnėlė ir vertina savo savarankiškumą. Abigailė dar prieš pradedant eiti į mokyklą jau buvo labai savarankiška. Ar bent jau stengėsi tokia būti. Kasmet vyresnioji tapdavo vis dažniau atsisakydavo pagalbos. Daug kasdienių ir labai svarbių dalykų, tokių kaip užsirišti batus, skaityti, važiuoti dviračiu, plauti indus, net turint indaplovę Gabrielė išmoko būtent iš Abigailės, tiesiog žiūrėdama į sesę ir ją kopijuodama, arba Abigailei tiesiogiai jai padedant. Abigailė paaiškino, kad gali taip būti, kad gyvendama viena neturės indaplovės arba ji suges, ir gali tekti indus plauti rankomis. Mokantis skaityti labai padėjo Abigailė, tad išmoko net nepradėjusi eiti į mokyklą. Kaskart grįžusi iš mokyklos Abigailė garsiai skaitydavo knygą, o Gabrielė ją stebėdavo. Atsisėsdavo šalia jos ir žiūrėdavo, klausydavosi. Vėliau Abigailė išmokė sesę pažinti raides ir jungti jas į žodžius taip skatindama ją garsiai skaityti. Gabrielė pamėgo skaitymą, pirmiausia dėl to, kad tai buvo geras laiko praleidimas su Abigaile. Kartais abi skaitydavo tą pačią knygą ir paskui ją aptardavo. Iš pradžių tėvai džiaugėsi tokiu ryšiu, bet vėliau vis dažniau prašydavo netrukdyti Abigailei.