Sveikimo kelionė

2

Vos prabudusi skuba pasidaryti nėštumo testą. Jai palengvėja pamačius, kad jis neigiamas, nors džiaugtis dar anksti. Niekada negalima aklai pasitikėti tokiais testais. Viduje jaučia kažkokį nepaaiškinamą troškimą nuvykti pas senelį ir praleisti dieną su Gabriele. Kiek pagalvojusi nusprendžia užsukti pas sesę jos pasiimti, kadangi tėvai greičiausiai darbe. Abigailė nedvejodama telefone susiranda Gabrielės numerį ir drebančiais pirštais paspaudžia skambinimo mygtuką. Jau kuris laikas jai neskambino. Sesė atsiliepia po poros signalų, bet jie atrodo kaip amžinybė. Stipriau suspaudžia telefoną, kad netyčia jo neišmestų.

- Labas rytas - pasigirsta pažįstamas apsimiegojęs balsas.

- Sveika, mieloji. Ar tu namie?

- Taip. Tėvai darbuose paskendę, nors tau tai nieko naujo. Išvykę dabar. - Abigailė išgirsta, Gabrielės žiovulį su neslepiamu nuoboduliu balse.

- Taip ir galvojau. - pritariamai atsidūsta - Kelkis ir lauk manęs. Už pusvalandžio būsiu pas tave. Turiu mums kai ką suplanavusi. - Kiek linksmiau prataria.

- Puiku, labai laukiu!

Abigailė padaro užkandžių sau ir sesei. Į termo puodelius padaro kavos ir pagardina ją pienu ir šokoladiniu sirupu. Trumpam užbėgusi į šalia namų esančią parduotuvę nuperka įvairių saldainių ir raktų pakabuką su trimis įvairiaspalviais drugeliais. Seneliui nuperka jo mėgstamiausio karšto šokolado. Karolis išbartų ją už tokį išlaidavimą. Nors jam turėtų mažiausiai rūpėti. Jo pinigų ji neišleido nė cento, o savo pinigų jam paskolino ne kartą. Apsipirkusi sėda į mašiną ir įsijungia savo "kelionių radiją" M-1. Muzika mašinoje tarsi nelaužoma tradicija. Netrukus pasiekia tėvų namus. Gabrielė jau atsikėlusi ir pasipuošusi savo mėgstamiausiu, kiek per dideliu mėlynu megztiniu ir juodomis kelnėmis. Vos įžengusi pro duris Abigailė apkabina mylimą sesę ir ilgai nepaleidžia. Kai pagaliau atsitraukia įteikia savo mažą dovanėlę.

- Pasiilgau tavęs, sesute - tyliai prataria Gabrielė.

- Aš irgi... praleisime kartu visą dieną O jei norėsi pasiliksiu ir nakčiai.

- Noriu, kad pasiliktum! – džiugiai sušunka.

- Tada pasiliksiu! Dabar važiuosim pas senelį.

Merginos įsėda į mašiną ir pradeda maždaug pusvalandžio trukmės kelionę. Gurkšnoja kavą ir tyliai klausosi muzikos. Staiga Abigailė paima Gabrielę už rankos ir neprataria nė žodžio. Abi sutinka, kad kartais kalbėtis nebūtina, nes žodžiai dažnai yra tušti ir nieko nereiškia. Kur kas svarbiau kokybiškai praleistas laikas kartu. Būtent to joms labiausiai ir trūko iš darbais apsikrovusių tėvų. Visas laikas kartu su tėvais būdavo vakarienė, nuvežimas pas senelius arba į mokyklą ir dovanų įteikimas grįžus iš darbo kelionių. Nuvažiavusios šelmiškai tarpusavyje susižvalgo tarsi siūlydamos viena kitai "bėgam?" kaip vaikystės laikais. Taigi, merginos susikabina rankomis ir pasileidžia bėgte link senelio namo. Namas paprastas, jokios prabangos, bet labai jaukus, nes jame tvyro meilė. Nepalyginsi su tėvų namais, kuriame netrūksta moderniausios įrangos, bet nesijaučia jokios meilės ir jaukumo. Tėvų namuose, rodos, nesinori net būti, o iš senelio nesinori išeiti. Senelis vos jas pamatęs apkabina abi merginas.

- Kokie netikėti svečiai! Užeikite, mergaitės. Kaip laikotės? Kur mama? – senolio mėlynos akys žybteli.

- Darbuose paskendusi, kaip visada - atšauna Gabrielė su aiškiai juntamu kartėliu balse - gerai, kad Abigailė atvažiavo. Jau maniau išprotėsiu nuo to vienišumo.

- Panašu, kad ji ir mane pamiršo. Kuo toliau tuo mažiau bendravimo. – giliai atsidūsta, o tada numoja ranka, lyg tai būtų menkniekis. – Ar norite valgyti?