Užsidėjau sportbačius, sportinę aprangą, pasiėmiau buteliuką vandens ir išbėgau pabėgioti. Nekenčiau bėgiojimo. Tiesą sakant tai buvo beveik blogiausias dalykas mano gyvenime, tačiau ko tik nepadarysi dėl savo geriausios draugės... Sally nuolat sportuodavo, todėl galėjo visiems pasigirti savo figūra (Nors to ji vistiek nedarydavo). Man nepatiko sportuoti. Buvau patenkinta savo kūnu tokiu, koks jis ir buvo. Na, norėjau būti lieknesnė, tačiau nemačiau prasmės dėl to stengtis. Dabar kas nors galėtų pasakyti: "Kam sportuoti, jei turi vaikiną, kuris myli tave tokią, kokia tu esi.", tačiau vaikino aš neturėjau. Neturėjau net žmogaus, kuris mane mylėtų. Šeima, Sally ir Aidenas nesiskaito.
Tiesa, šeima... Nemačiau jos tikriausiai jau du metus. Vos tik man suėjo aštuoniolika, kartu su Sally išsinuomavome butą. Paskui aš susitaupiau pinigų (tiesa, tėvai daug padėjo) ir nusipirkau nuosavą namą. Kartais paskambindavau mamai arba tėčiui, paklausdavau kaio sekasi. Tačiau tai nebūdavo labai dažnai.
Turėjau brolį. Jis buvo dvejais metais jaunesnis už mane. Kiekvienomis Kalėdomis ar gimtadienio proga paštu siųsdavau jam dovanų. Na, negyvenau užsienyje, bet mūsų namus skyrė šimtas kilometrų. Labai mylėjau Darelą. Jis man buvo kaip brolis. Juokauju, jis ir buvo mano brolis.
-Reina! Nesivilk!- sušuko Sally ragindama mane bėgti greičiau.
-At-si-ka-bink,- sunkiai pasakiau gaudydama orą.
-Nagi, priversk savo riebalus verkti,- nusijuokė ji.
Pasižiūrėjau į draugę kreivai.
-Padaryk tai dėl Harry.
-Kodėl?- nusijuokiau.
-Kad jam būtų maloniau liestis prie tavęs.
-Sally!- sušukau per visą gatvę. Visi žmonės sužiuro į mane. Išraudau,- daugiau nedrįsk taip kalbėti,- sušnabždėjau.
-Kodėl?
-Tiesiog nekalbėk taip.
-Sakau tiesą.
-Visai ne.
Sally nusišypsojo savo velniška šypsenėle.
-Jis simpatiškas.
-Tik nereikia,- tariau ir pradėjau bėgti šaligtatviu.
-Tavo vietoje aš tiesiog neatsitraukčiau nuo jo,- ji parodė man liežuvį ir aplenkė.
-Tu tikra santykių ekspertė, Sally,- nusijuokiau ir vėl nusivijau ją.
