Edvardas buvo nuostabus. Visą rytą mes praleidome prie nuostabaus ežero, belaukdami saulėtekio. Iš už horizonto kilo pirmieji spinduliai, dangus nusidažė įvairiomis pastelinėmis spalvomis. Tai buvo labai gražu. Galėjau sutikti taip kiekvieną rytą.
Edvardas rūpinosi manimi kiekviename mano žingsnyje. Jis tikriausiai buvo vienintėlis žmogus, kurį pažinojau, kuriam rūpėjo kitų žmonių jausmai. Jis nebuvo savanaudis kaip daugelis kitų žmonių. Su juo jaučiausi užtikrintai saugiai, laimingai, o tai tik suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi.
Saulė nušvietė patrauklius veido bruožus turintį vaikiną. Jo skruostikauliai buvo labai ryškūs, o žandikaulio linija tiesiog reikalavo būti paliesta mano pirštais. Visa laimė, išstengiau išlaikyti savo rankas vietoje. Edvardas turėjo šiek tiek panašumų su Hariu. Jo plaukai taip pat šiek tiek sukosi, tačiau nebuvo tokie garbanoti kaip pas Harry. Abu vaikinai buvo panašaus ūgio.
Iš kažkur staigiai atsiradusi šalto vėjo banga sukėlė man šiurpuliukus nugaroje. Jaučiau kaip šiaušiasi mano rankų plaukai.
-Šalta?- maloniai pasiteiravo tamsiaplaukis.
-Taip. Truputį.
Edvardas nusivilko savo pilką džemperį ir davė jį man.
-Ačiū,- tariau, tačiau nenoriai jį priėmiau supratusi, jos jis liko tik su marškinėliais.
-O tau nešalta?- paklausiau.
-Dėl manęs nesijaudink,- šyptelėjo man vaikinas.
Kelias minutes sėdėjome ant pakrantėje esančio suoliuko ir žiūrėjome į betekančią saulę. Saulė tiesiog mane užbūrė. Ankščiau mėgdavau stėbėti saulėlydžius, tačiau niekada nestebėdavau saulėtekių.
-Gal... nori pašokti?- paklausė Edvardas.
Atsisukau į jį, nusišypsojau ir nedvėjodama atsakiau:
-Žinoma.
Ištiesiau jam ranką, jis padėjo man atsikelti nuo žemės. Per savo automobilio magnetolą paleido lėtą muziką, besišypsodamasis priėjo prie manęs, paėmė už rankų.
-Panele, ar suteiktumėt man malonę su jumis pašokti?- visiškai rimtai paklausė jis.
Nusijuokiau.
-Žinoma.
Tamsiaplaukis apglėbė savo rankomis aplink mano liemenį, prisitraukė arčiau. Visai kaip Harry. Vieną jo ranka vis dar liko ant mano liemens, o kita jis paėmė mano delną ir sunėrė pirštus.
Iš lėto judėjome pagal Edvardo paleistą muziką. Jaučiausi kaip sapne. Maniau taip būna tik filmuose.
-Tu visada esi toks romantikas?- paklausiau ir nusišypsojau.
Jis patrukčiojo pečiais, nusijuokė ir tarė:
-Nežinau. Tikriausiai. Ar tai blogai?
-Ne. Visiškai ne.
-Tada gerai.
Artėjant aštuntai valandai, Edvardas išleido mane prie mano namų, padėkojau už nuostabiai praleistą rytą, daviau jam savo telefono numerį ir atsisveikinau. Edvardas buvo mielas. Per daug mielas, palyginus su kitais mano pažįstamais vaikinais. Jis kaip Romeo, o šiais laikais tai, patikėkit manim, yra labai keista.
Vos tik įžengiau pro duris, nusiaviau batus ir kritau į lovą. Sunku įsivaizduoti kaip buvau pasiilgusi savo minkštos lovos ir gaivaus naujos patalynės kvapo. Buvo gera žinoti, kad lova yra tik mano ir jos su niekuo nereikės dalintis. Smagu žinoti, kad prie lango ant fotelio nesėdi joks garbanotas iškrypėlis, kuris mano, kad gali turėti kiekvieną merginą. Džiugu, kad nebemačiau Harry priešais savo akis. Nors, tiesą sakant, tuo pačiu man kažko ir trūko. Jis buvo pirmas vaikinas, kuris tiek daug laiko niekaip negalėjo dingti man iš galvos.
