Kitą dieną praleidau su Sally ir Aidenu. Važinėjome po miestą, linksminomės, dainavome. Buvo tikrai smagu. Akimirką net buvau pamiršusi apie Elifą... Pamiršau apie Harry. Ir daugiau nebenorėjau jo prisiminti. Nusprendžiau visiškai išmesti jį iš savo galvos. Jis ne man. Jis yra nusikaltėlis...
Atsiguliau į lovą, žiūrėjau į kambario lubas, masčiau. Pasidarė tvanku, todėl atsidariau terasos duris. Taip, mano kambarys buvo su didelėmis durimis į terasą ir tai buvo tiesiog tobula.
Atsiguliau atgal į savo lovą, galvojau, užmerkiau akis. Į galvą lindo visokios mintys apie Harry. Tiesiog negalėjau apie jį negalvoti. Kad ir kaip norėjau...
Užsimerkiau stipriau. Užsnūdau.
Atmerkiau savo akis, delnais pasitryniau veidą. Ir vėl jį sapnavau... Nesupratau, kodėl, po velnių būtent jis. Ką jis turi tokio, ko neturi kiti? Atsidusau ir atsisėdau. Vėl delnais prabraukiau sau per veidą. Ketinau eiti atsigerti vandens. Gerklė buvo sausa kaip Sacharos dykuma.
Atsimerkiau ir priešais save išvydau šešėlį. Jis sėdėjo ant mano lovos krašto, prie kojų, nusisukęs nuo manęs. Mano širdis pradėjo drebėti.
Nejaugi man pradėjo vaidentis?
Jau norėjau kažką pasakyti, bet tiesiog neišdrįsau. Akimirką atrodė, jog sustojo laikas. Man tikrai nesivaideno. Mano kambaryje, ant mano lovos krašto tikrai sėdėjo žmogus...
-Kas tu?- tyliai paklausiau.
Jis atsisuko. Mėnulio šviesa apšvietė jo veidą. Pagaliau galėjau įžiūrėti jo veido bruožus. Jo žalios akys prieblandoje tapo tamsiomis. Negalėjau neatpažinti jo. Sapnavau jį beveik kiekvieną naktį. Tai buvo Harry.
-Harry, ką čia darai?- paklausiau vis dar užgniaužusi kvapą.
-Radau tave. Sakiau, kad rasiu...
-Tu mane seki?- paklausiau ir užsidengiau dalį veido antklode.
-Gal ir taip. Gal ir ne. Tu pati mane susirandi,- tyliai tarė jis.
-Kaip, po velnių, galiu susirasti tave gulėdama savo lovoje?!- pakėliau balsą,- dink iš mano kambario!
Harry papurtė galvą.
-Nedingsiu,- tarė jis kimiu balsu.
Mano burna prasivėrė. Jis pažiūrėjo į mane savo tamsiomis akimis, atsistojo, priėjo arčiau, vėl prisėdo ant mano lovos. Šį kartą arčiau. Daug arčiau. Harry paėmė plaukų sruogą, užkritusią man ant veido, ir užkišo ją man už ausies. Atrodė, kad pamiršau kaip kvėpuoti.
-Tu per daug žinai,- tarė jis.
-Aš nepažįstų tavęs. Žinau tik tavo vardą, Harry.
Jis papurtė galvą, vos matomai nusišypsojo.
-Ne. Tu žinai kur kas daugiau,- vis dar šypsojosi jis.
Tylėjau. Neturėjau ką pasakyti. Jis mane baugino. Šįkart jis buvo labai paslaptingas.
-Kaip čia patekai?
-Tavo durys atidarytos,- tarė jis ir parodė į terasos duris.
Atsidusau.
-Išeik,- tyliai tariau.
-Ne. Niekur iš čia nesiruošiu eiti.
-Harry, aš prašau tavęs išeik. Kitaip aš iškviesiu polici,- nespėjau pasakyti ir Harry užčiaupė mane bučiniu. Pasitraukiau nuo jo ir trenkiau į krūtinę, bet atrodė, jog jis net nepajuto. Kuo toliau traukiausi, tuo labiau jis prie manęs artėjo. Galiausiai prisispaudžiau prie sienos ir nebeturėjau kur dingti.
-Harry, išeik,- pasakiau ir pajaučiau kaip mano akyse kaupiasi ašaros. Jis buvo vos už kelių centimetrų nuo manęs. Jo žvilgsnis keliavo nuo mano akių iki lūpų. Savo delnu jis švelniai perbraukė man per liemenį, prisitraukdamas mane arčiau. Atlošiau galvą, užsimerkiau. Bijojau jo.
-Reina..,- tyliai tarė jis, lyg sapne.
Pajaučiau ašarą nuriedant mano skruostu.
Harry švelniai lūpomis prisilietė man prie kaklo.
-Harry, prašau...
Jis atsitraukė toliau, pažiūrėjo tiesiai man į akis. Harry vyzdžiai buvo išsiplėtę...
-Harry...
-Reina,- tyliai, vos girdimai pasakė jis.
-Atstok nuo manęs, palik mane vieną.
Jis vėl papurtė savo galvą, atsisėdo ten pat kur ir ankščiau, ant lovos krašto, ir žiūrėjo į mane.
-Ar nieko man nedarysi?- atsargiai paklausiau.
-Ne. Nenuskriausiu tavęs. Nebijok,- pasakė jis ir atsistojęs, išėjo pro terasos duris. Atsikėliau iš lovos, pribėgau prie lango, stebėjau jį nueinant. Harry sustojo, pažiūrėjo į mane, peršoko tvorą. Aš staigiai uždariau duris. Stovėjau prie savo didžiulio terasos lango, lyg tikėdamasi jį vėl pamatyti...
