Patempiau savo suknelę žemiau. Vis dar maniau, kad ji per vulgari, nors Sally sakė, kad ji siekė mano kelius. Ji buvo labai trumpa, o aš tokių suknelių nemėgau. Stovėjau prie gėrimų stalo, kaip visada, tačiau nieko negėriau. Sally su Aidenu ir vėl dingo. Keikiau jais visais įmanomais žodžiais. Nesupratau kodėl tada jie pažadėjo, kad būsime visi kartu...
Pajaučiau kažkieno šiltą delną ant savo liemens ir staigiai apsisukau.
Priešais mane stovėjo Edvardas.
-Labas,- nusišypsojau jam.
-Labas. Kodėl negeri?
-Aš nevartoju alkoholio.
Edvardas pakėlė antakius.
-Užsikodavusi?- paklausė jis ir prisipylė degtinės į stikliuką.
-Ne. Tiesiog negeriu,- paaiškinau aš.
-Tau reikėtų pabandyti,- tarė jis, nusišypsojo ir užsivertė degtinę, vienu gurkšniu ištuštindamas visą stikliuką. Edvardas susiraukė, įsimetė vynuogę į burną. Tada supratau kam reikalingos vynuogės ant gėrimų stalo.
-Tavo veido išraiška atbaido mane tai daryti,- nusijuokiau,- turėtų būti labai šlykštu jei taip raukaisi.
-Na... taip, bet už tad smagu,- nusijuokė jis.
-Nematau čia smagumo.
Edvardas suvalgė dar vieną vynuogę ir vis dar kramtydamas tarė:
-Noriu tavęs paklausti vieno klausimo.
Linktelėjau.
-Kodėl tada tu čia važiuoji jau antrą kartą, jei negeri.
-Nes..,- pasikasiau galvą,- mano draugai čia važiuoja.
-O kur tavo draugai dabar?- nusijuokė jis,- nori pasakyt, kad jie atsitempia tave čia ir palieka vieną? O paskui tu turi juos gelbėti iš muštynių, kaip praeitą kartą Aideną?- vėl nusijuokė jis.
Patrukčiojau pečiais.
-Panašiai.
Edvardas papurtė galvą.
-Manau tau reikia pradėti daryti tai, ką nori daryti tu.
-Jei aš daryčiau tai, ką noriu, aš jokiais būdais nebūčiau važiavusi čia,- nusišypsojau,- bet man reikėjo.
-Įdomu,- primerkė akid Edvardas ir jis kaipmat buvo ištemptas į šokių aikštelę.
-Dar susitiksim!- sušuko jis.
Pamojavau jam ir nusišypsojau.
Akimis ieškojau Harry ir jo tamsių garbanų, tačiau niekur jo nemačiau.
Laiptais užlipau į antrą aukštą, pabeldžiau į jo kambario duris, įžengiau pro slenkstį. Kambarys buvo visiškai tuščias. Šį kartą tuščias iš tikrųjų. Uždariau duris, apsidairiau dar kartą. Mano dėmesį atkreipė įrėminti marškinėliai ant sienos, su užrašu "Styles". Taip pat prie marškinėlių kabanti nuotrauka, kurioje Harry ant rankų laikė šviesiaplaukę merginą. Iš veido bruožų ji šiek tiek priminė mane, tačiau ji buvo šiek tiek stambesnė ir abiejuose skruostuose turėjo po mielą duobutę.
Staiga kažkas atidarė duris ir aš pašokau iš išgasčio. Staigiai apsisukau. Prieš mane stovėjo tvirto sudėjimo, šiek tiek susivėlęs rudaplaukis vaikinas. Harry žvelgė į mane kiek piktu žvilgsniu, suspaudė savo rožines lūpas.
Abu tylėjom, žiūrėjom vienas į kitą, bet tada Harry pagaliau prabilo:
-Laukiu tavo paaiškinimo.
-Ką?- nesupratau.
-Tu ir vėl mano kambaryje. Maniau tai nepasikartos... Ką čis darai?
-Aš... tik norėjau pasikalbėti su tavim.
Harry uždarė rankas, sukryžiavo savo rankas ant krūtinės.
-Apie ką?
-Aa..,- šiek tiek pasimečiau. Kiekvieną kartą jis būdavo toks skirtingas, kad net tiksliai negalėjai pasakyti jis geras ar blogas..,- aš norėjau pasakyti, kad aš tikrai niekam nepasakosiu kas nutiko... na, pats žinai. Apie Elifą,- pasikasiau kaklą.
-Tik tiek?- pakėlė antakius Harry.
-Taip... tikriausiai.
-Daugiau nieko nenori?- tarė jis kimiu balsu.
Papurčiau galvą
-Ar tikrai?- švelniai paklausė jis ir priėjo arčiau.
-Tu buvai atėjęs pas mane. Kodėl?
-Aš norėjau pamatyti tave. Iš tiesų, turėjau tave nužudyti. Tu žinai per daug.
-Tu ne žudikas, Harry.
-Aš toks...
-Iš kur žinai kur gyvenu?
-Turiu šaltinių.
Nurijau seiles.
Harry uždėjo savo rankas man ant galvos, švelniai perbraukė per plaukus, pažiūrėjo į akis.
-Reina..,- sušnabždėjo jis.
-Kodėl nenužudei manęs?- tyliai paklausiau.
-Tu kitokia... Man tavęs reikia gyvos.
-Kodėl?- mano balsas sudrebėjo.
Harry nieko nepasakė, tik staigiai prilietė savo minkštas lūpas prie manųjų.
Aš susiraukiau, šiek tiek atsitraukiau, tačiau jis ir vėl taip padarė. Šįkart įkišo savo liežuvį man į burną. Bandžiau išsivaduoti iš ji gniaužtų, tačiau jis tik prispaudė mane arčiau savęs. Jis bučiavosi nuostabiai. Iš tiesų, jis buvo pats patraukliausias vaikinas, kurį pažinojau. Galbūt tai ir buvo pagrindinės priežastis kodėl aš pasidaviau Hariui ir atsakiau į jo bučinį.
Per visą mano kūną pradėjo bėgioti šiurpuliukai. Jo rankos atsidūrė man ant liemens, savo rankomis apsivyniojau aplink jo kaklą.
Jis šiek tiek atsitraukė.
-Reina... Aš negaliu...
Pasižiūrėjau jam į akis.
-Aš negaliu be tavęs...
Jo akys suspindėjo. Ranka perbraukiau per jo garbanas.
Šiek tiek pasistiebiau, kad galėčiau pasiekti jo lūpas. Pirštais priliečiau jo minkštas lūpas.
-Harry,- tyliai pasakiau ir pabučiavau jį.
Kambaryje pasigirdo tyli Harry dėjonė, kuri privertė pašiurpti visą mano kūną. Norėjau jį bučiuoti visą laiką, norėjau įvelti savo ranką į jo garbanas, liesti jo veidą, pilvo preso raumenis. Norėjau jausti jo šiltsd rankas ant savęs... Tai buvo viskas ko norėjau...
