Ėjau namo iš savo geriausios draugės Sally namų. Jau temo, todėl stengiausi kuo greičiau patekti namo. Niekada naktį nevaikščiodavau po miesto parkus. Buvau prisiklausiusi užtektinai istorijų, kurios manęs visiškai netraukė ten eiti. Tačiau tąkart nusprendžiau kirsti kelią ir sutaupyti laiko. Žmonių nemačiau, todėl šiek tiek nusiraminau. Bijojau ne tamsos, o tai kas gali būti tamsoje.
Staiga krūmuose išgirdau keistą lapų šlamėjimą. Sustojau. Sulaikiau kvėpavimą. Užsimerkiau. Pajaučiau kaip kažkas atsargiai prisiliečia prie mano kelio. Atsimerkiau ir pažvelgusi žemyn pamačiau pilką, purviną, tikriausiai, benamį šunį.
-Labas,- tyliai tariau ir nusišypsojau.
Šunelis nuleido ausis ir pavizgino uodegą.
-Paglostyčiau tave, bet bijau, kad turi blusų.
Šuo pauostė mano ranką, žaismingai pritūpė, parodydamas, jog nori žaisti.
-Atleisk, bet aš turiu skubėti,- pasakiau ir nužingsniavau takeliu, tačiau šuo mane sekė. Jis vis šokinėjo, sekundei priguldavo ir vėl žaismingai šokdavo iš vietos. Pilkis lakstė ratais aplink mane. Bandžiau nekreipti į jį dėmėsio, tačiau tada jis tiesiog atsisėdo priešais mane ir žiūrėjo tiesiai į mane savo spindinčiomis juodomis akutėmis.
-Negaliu su tavimi žaisti,- tariau ir atsidusau. Sekundėlę apsidairiau ir tiesiai prie pat savo kojų pamačiau pagalį. Paėmiau jį į rankas ir mečiau ant parko pievelės. Šuo nubėgo besivydamas pagalį. Išgirdau žmonių balsus, tačiau nežinojau iš kur jie sklido.
-Man reikia to dabar, supranti? Aš neišgyvensiu jei tu man negausi dar vienos dozės.
-Dozę gauti nėra taip lengva, supranti? Visą tai reikia užsisakyti iš anksto. Negaliu tau jos gauti čia ir dabar.
Apsimečiau, kad nieko negirdėjau ir paspartinusi žingsnį stengiausi kuo greičiau išeiti iš parko.
-Aš turiu kai ką kas galbūt privers tave galvoti kitaip.
-Ką turi omeny, Elifai?
Vaikinai nutilo, mano širdis pradėjo plakti dar greičiau.
-Elifai, ką tu ruošiesi daryti?
-Aš nušausiu tave, Harry, jei tučtuojau negausi man dozės.
-Eli... Ramiau... Juk pats žinai taisykles.
Staiga pro medžius pamačiau du vaikinus. Vienas iš jų turėjo ginklą ir buvo nusitaikęs tiesiai į kitą. Antrasis vaikinas iškėlė rankas ir bandė nuraminti vaikiną su ginklu. Pritūpiau, kad jie manęs nepamatytų. Pajaučiau kvėpavimą tiesiai sau į ausį. Už manęs vėl buvo tas pilkas šunėkas. Neįtikėtina, bet jis netgi atnešė man pagalį. Protingas šuo.
-Elifai, raminkis, prekę gausi rytoj.
-Man reikia dabar, supranti?
Šuo nosimi pastumdė pagalį, tačiau aš nekreipiau į jį dėmėsio...
-Nušausiu tave čia ir dabar! Ir niekas neturės įrodymų kas tai padarė. Aš žinau, kad tu turi. Tu turi visada!- vaikinas pakėlė balsą.
Šuo tyliai ir nepiktai suurzgė ant manęs. Tada sulojo.
-Šaaa..,- bandžiau jį tildyti, tačiau jis sulojo dar kartą.
-Kas ten?- išgirdau vieną iš vaikinų balsų.
Pilkis vis lojo ir lojo. Mečiau jam tą nelemtą pagalį, bet jis vis tiek kažkodėl ant manęs lojo.
Per medžių tarpą pažiūrėjau į vaikinus. Vaikinas su ginklu atsisuko į mano pusę. Ginklu nusitaikė tiesiai į mane.
-Kas ten?!
Vaikinas be ginklo staigiai suvokęs, kad turi progą, dėjo į kojas ir iš visų jėgų stengdamasis kuo greičiau pabėgti, šoko į krūmus, kad kitas vaikinas jo nebesurastų.
Mano širdis drebėjo kaip liekninamasis "VibraTone" prietaisas iš TopShop. Vaikinas su ginklu buvo nusitaikęs tiesiai į mane.
Pasileidau bėgti ir mane pradėjo vytis šuo. Jis įsikabino į mano megztinį ir pradėjo jį tampyti.
-Atsikabink,- sušnypščiau jam pro dantis, tačiau šuo nuo manęs neatstojo. Nusivilkau megztinį ir palikusi jį nelemtam šunėkui, vėl pasileidau bėgti. Vaikinas su ginklu vijosi mane. Pagaliau išbėgusi iš parko, nusukau į pirmą pasitaikiusią gatvę ir iš visų jėgų bėgau. Staiga kažkas čiupo mane už riešo ir nusitempė į kitą gatvės kampą.
-Paleisk mane!- sušukau.
Vaikinas užčiaupė mano burną savo ranką.
-Nusiramink,- tarė jis kimiu balsu ir susistabdęs pažiūrėjo tiesiai man į akis. Jo akys buvo tokios žalios, tokios užburiančios.
-Nieko man nedaryk, prašau,- tariau ir pajaučiau kaip mano skrostais rieda ašaros.
Vaikinas nuėmė mano kepurę man nuo galvos ir užsidėjęs ją, taip paslėpė savo tamsias garbanas. Jis nusiėmė savo švarką ir davė jį man.
-Renkis,- liepė jis.
Staigiai užsidėjau jo švarką ir nusivaliau ašaras, kurios vis nepaliaujamai riedėjo man iš akių.
Garbanius savo rankomis suvėlė mano plaukus.
-Ką darai?!
-Patylėk ir klausyk mano nurodymų,- irzliai jis pasakė.
Nutilau. Bijojau jo. Tikėjausi, kad bent jau jis nesinešioja ginklo.
Staiga gatvėje pasirodė tas pats vaikinas su ginklu. Garbanius prispaudė mane prie sienos, paslėpdamas mūsų abiejų veidus ir visiškai netikėtai įsisiurbė man į lūpas. Pradėjau muistytis ir bandžiau ištrūkti, tačiau vaikinas suėmė mano riešus, trumpam atsitraukė ir tiesiai man į lūpas sušnypstė:
-Nesipriešink. Gelbėju tau gyvybę.
Vos tik tai pasakęs, vaikinas vėl mane pabučiavo. Jo liežuvis įlindo man į burną ir nepakenčiamai rangėsi aplink mano liežuvį. Kai vaikinas su ginklu buvo per mažiausiai dešimt metrų nuo mūsų, nusprendžiau imtis tokių pačių priemonių kaip ir garbanius. Apsikabinau jo kaklą, atsakiau į bučinį. Vaikinas savo ranka užsikėlė vieną mano koją sau ant klubo, suėmė mano užpakalį. Mane užplūdo adrenalinas, visą kūną staiga išmušdavo tai karštis, tai šaltis. Bučiavau vaikiną, o jis bučiavo mane. Jis pakišo savo ranką po mano marškinėliais. Pirštais perbėgo per mano pilvą. Aš ištraukiau jo į kelnes sukištus marškinėlius. Delnais glosčiau jo stangrius pilvo preso raumenis. Vaikinas su ginklu prabėgo pro mus. Atsitraukiau nuo vaikino. Giliai kvėpavau. Užsimerkiau, atsirėmiau į sieną, atsimerkiau. Garbanius vis dar buvo mane prispaudęs prie sienos. Mūsų kūnai lietėsi tarpusavyje. Jis atrėmė savo kaktą į sieną, kvėpavo man į kaklą. Tada iš lėto lūpomis prisilėtė prie mano kaklo.
-Jo jau nebėra,- tariau.
-Žinau,- jis pasakė ir dar kartą pabučiavo man į kaklą. Šįkart nebe taip, kaip pirmąjį kartą. Šįkart jis tiesiog siurbė mano odą. Man šiek tiek skaudėjo.
Padėjau savo rankas jam ant krūtinės ir iš visų jėgų atstūmiau jį nuo savęs. Vaikinas apsilaižė savo rožines putlias.
-Kas tu? Seniau tavęs nemačiau,- paklausė vaikinas.
-Manau tau tai neturėtų būti svarbu. Pamirškime viską kas ką tik įvyko.
-To nepamirši,- jis nusišypsojo kerinčia šypsena.
-Aš apsimesiu, kad negirdėjau jūsų pokalbio, o tu apsimesk, kad manęs net nematei.
-Girdėjai mūsų pokalbį?- paklausė vaikinas ir vėl kreivai nusišypsojo,- tada tikrai negaliu tavęs taip lengvai paleisti.
-Ar tavo vardas Harry?
Vaikinas trumpam nutilo.
-Taip. O koks tavo?
-Nesvarbu,- tyliai pasakiau ir nuėjau namų link.
-Aš tave rasiu. Pamatysi,- tarė jis,- juk turi mano švarką,- vaikinas nusijuokė.
Nusivilkau švarką ir atnešusi padaviau tiesiai jam į rankas.
-Kepurės neprireiks?
-Ačiū, ne.
