Come Spiritus (✓)

3.

Žvilgtelėjau į mamą kaip bukaprotė.

- Neužtrenkiau. Net nestovėjau prie jų.

Papurčiau galvą, tarsi išmesdama tą mintį iš ten. Tai tikriausiai skersvėjis.

- Tikriausiai skersvėjis, - suglumusi sumurmėjo mama, tarsi atspėdama mano mintis.

O kažkur giliai pasąmonėje man dingtelėjo, jog mano ekskursijos po namus metu – visi langai tikrai buvo uždaryti.

Mama isteriškai ir nervingai nusijuokė, taip išblaškydama mano mintis.

- Geriau padėk man atnešti likusias dėžes, - tarė ji padėdama dėžę ant žemės, kurioje subarškėjo puodeliai ir lėkštės.

Atvilkusi paskutines dėžes į namo vidų, pagaliau galėjau užsinešti visus man priklausančius daiktus į savo kambarį. Pastarasis buvo vienintelė namo vieta, kurioje nereikėjo jausti galvą slegiančios įtampos. Turėjau pripažinti, jog kambarys man tikrai patiko.

Kol mama tyliai keikėsi ir krovė mūsų daiktus iš dėžių, aš išsmukau laukan. Nors mano lagaminai ir keletas krepšių vis dar stūksojo viduryje kambario, man beviltiškai reikėjo išeiti šiek tiek prasiblaškyti nuo namo atmosferos. Jeigu nebūčiau iš ten dingusi būčiau arba apsiverkusi iš keistos baimės, arba mažų mažiausiai gavusi isterijos priepuolį, tuo pačiu sukeldama mamai širdies smūgį. Iš vieno krepšio išsitraukusi eskizų sąsiuvinį ir pieštuką, tyliai išsmukau pro duris ir nupėdinau gatve.

Gatvė, kurioje turėjome gyventi, nepasižymėjo judrumu, nuolat bevaikštinėjančiais žmonėmis ar kitomis gyvybės formomis. Paširdžiuose dingtelėjo, jog jei skubiai prireiktų pagalbos, būtų ypatingai sunku jos gauti. Žingsniavau šaligatviu, sukiodama galvą į šonus ir stengiausi pamatyti nors vieną gyvą būtybę. Visi namai atrodė labai tvarkingai su savo pedantiškai nupjautomis pievelėmis ir nuobodžiai išdėliotais augalais. Abejojau, jog šitoje gatvėje susirasiu daug naujų draugų arba bent jau pažįstamų. Nors ir neatrodžiau kaip labai bendraujantis žmogus, man gyvybiškai svarbiai reikėjo žmonių, kuriais naudodamasi aš galėčiau dingti iš namų, kuriuose karaliavo pernelyg saldžiai lipšniai nusiteikusi mama.

Pačiame gatvės gale pastebėjau nedidelį parką. Žinoma, jis buvo visiškai tuščias. Klestelėjau ant šleikščiai žalio, nusilupusiais dažais suolelio ir užverčiau galvą į apniukusį dangų. Dangus buvo toks baltas, jog norėjosi ant jo ką nors nupiešti. Giliai atsidusau ir išsitraukiau savo sąsiuvinį su piešiniais. Kritiškai žvelgdama, lėtai verčiau lapą po lapo. Prisiminiau, jog labai mėgdavau eiti į netoli namų esančią arbatinę ir sėdėdama kamputyje piešti žmonių, esančių patalpoje, šaržus.

Ant popieriaus lapo užtiško mažas, vos pastebimas lašelis. Kilstelėjusi galvą aukštyn pamačiau, jog baltas dangus grasino man už norą jį apipiešti. Dideli pilki debesys rinkosi virš manęs nežadėdami nieko gero. Greitai užverčiau piešinius ir pašokusi nuo suoliuko, greitu žingsniu patraukiau namo. Užsitraukiau ant galvos džemperio gobtuvą ir nuleidusi galvą, prie krūtinės glausdama sąsiuvinį skaičiavau žingsnius. Staiga kažkas rėžėsi į mano petį. Smūgis buvo toks stiprus ir netikėtas, jog sąsiuvinis išslydo iš rankų ir tyliai šleptelėjo ant pilkšvo šaligatvio.

- Oi, atsiprašau, - išgirdau balsą ir pamačiau ranką, kuri pakėlė sąsiuvinį ir grąžino man.

- Nieko tokio, - sumurmėjau ir pagaliau pakėliau akis į pirmą sutiktą žmogų čia.

Pirmas dalykas kritęs į akis buvo ryškiai melsvos akys ir iš po gobtuvo išdavikiškai kyšančios kelios ilgos, rudos garbanos.

- Tu tikriausiai neseniai čia atsikraustei, nes dar nemačiau tavęs šioje gatvėje, - greitai išbėrė netikėtai sutikta persona.

Linktelėjau galva ir pasistengiau išlaužti draugišką šypsnį.

- Aš Deimantė, - tarė ir atkišo ilgą ranką.

- Kara, - ištariau ir paspaudžiau ranką.

- Mielai, dar paplepėčiau su tavimi, Kara, tačiau turiu skubėti, kol dar neprasidėjo liūtis. Tikiuosi dar susitiksime!

Mergina šyptelėjo ir pro mane nuskubėjo priešinga kryptimi.

Stovėjau šiek tiek sumišusi. Deimantė, ar koks jos vardas, pasirodė viena iš tų draugiškų ir aktyvių merginų, nuolat bėgančių ir skubančių užsiimti įvairia veikla. Vertas dėmesio žmogus. Galbūt ji ir taps didžiausiu mano pretekstu dingti iš namų ir nekentėti mamos padlaižiavimo.

Įslinkusi į namus, stengiausi kuo tyliau uždaryti duris. Deja, jos užsidarė su galingu trenksmu ir mama atskubėjo į prieškambarį.

- Kara! Kur buvai?

- Išėjau pasivaikščioti ir apsidairyti po apylinkes. Tik nesakyk, jog pasigedai manęs, - sarkastiškai nusivaipiau.

- Tik nereikia to sarkastiško tono. Taip, pasigedau ir taip, man buvo šiek tiek neramu, jog išėjai nieko nepasakiusi.

- Bet dabar aš čia. Sveika ir gyva, - nusišypsojau ir nuėjau į virtuvę.

Girdėjau kaip mama sekė man iš paskos, tarsi norėdama įsitikinti, jog vėl paslaptingai kur nors nedingsiu. Nesijaudink mama, lauke lyja, tai geriau jau susitepsiu sumuštinį ir tyliai pasėdėsiu savo naujajame kambaryje nei bastysiuosi tuščiomis gatvėmis.

- Gal sutikai kokių naujų mūsų kaimynų? – pasiteiravo mama sėsdama ant virtuvinės kėdės.

- Ne, gatvėje buvo tuščia.

Nusprendžiau nutylėti trumpą ir gana keistą istoriją apie Deimantę. Tai būtų iššaukę mamos džiugų suplojimą delnais ir šūksnį „Kaip tau pasisekė, jau susiradai draugų!". Ir šiaip, man nepatinka, kai tėvai, arba mano atveju, kažkuris iš jų, per daug žino apie mano gyvenimą. Kuo mažiau žino jie, tuo ramesnė jaučiuosi.

- Kara, noriu tau kai ką pranešti... – mamos balsas nežadėjo nieko gero.

Kilstelėjau vieną antakį ir žvilgtelėjau į ją.

- Poryt pas mus ateis vienas žmogus...

- Tu jau susiradai naują draugą? – pertraukiau mamą.

- Na, jis nėra naujas draugas... Su juo bendraujame gana seniai, - mačiau kaip mama pasimetė.

- Palauk, - mano smegenys pagaliau apdirbo ir sudėliojo faktus, - Tai mes čia atsikraustėme ne dėl to naujo darbo, o dėl tavo meilužio?

- Na, nevadink jo taip. Santykiai su tavo tėčiu vis tiek po truputį iro, - šlykštūs pasiteisinimai užgulė mano ausis.

Rankos mostu nutildžiau mamą.

- Galėjai bent jau sakyti tiesą, - išrėžiau, - Aš ne mažas vaikas, kuriam reikia meluoti ir pudrinti smegenis.

- Aš bijojau tavo reakcijos, - tarstelėjo mama.

- O aš jau pradedu bijoti, jog kiekvienam žingsnyje tu man meluoji, - net pati nejausdama pakėliau balsą.

- Nešauk ant manęs, - mamos balsas pradėjo lūžinėti iš pykčio.

- Kodėl tu visą laiką mąstai tik apie save?

- Aš ne...

- Esi savanaudė kalė, - iš mano burnos skriete išskriejo žodžiai.

Mamos akys išsiplėtė kaip dvi lėkštutės, ji atsistojo priėjo prie manęs ir skėlė antausį. Mano varganas sumuštinis nukrito ant žemės ir paliko šokoladinio kremo pėdsaką ant virtuvės plytelių.

Susiėmiau skruostą ir išvertusi akis įsispoksojau į mamą. Jos lūpos buvo tvirtai sučiauptos, šnervės išsiplėtusios, o akys pilnos pykčio ir šiek tiek susiaurėjusios.

- Nedrįsk manęs taip vadinti, - sušnypštė man.

Jaučiau pyktį verdantį mano gerklėje. Norėjau tuojau pat išrėkti viską ką manau, visus bjauriausius žodžius adresuoti jai. Tačiau tik stovėjau susiėmusi už degančio skruosto ir dusau nuo įniršio.

Mieloji mama, žinok, jog šitaip aš nepaliksiu. Salsvo keršto planas jau alsuoja mano galvoje, tad būk tam nusiteikusi.