Visiškai nelauktai atėjo ta diena, kurios labai laukė mano mama. Duodu galvą nukirst, jog apie tai galvojo jau važiuodama čia. Šiandien buvo ta diena, kai jos meilužis (man nerūpi, jog ji prašė jo taip nevadinti) turėjo ateiti pas mus kažkokių proginių pietų. Mama virtuvėje plušėjo nuo ankstaus ryto, o aš piktai niurnėjau, nes jos garsus puodų trankymas ir lėkščių tarškėjimas prikėlė mane iš saldaus bei pelnyto miego. Suniurzgiau ir paslėpiau galvą po antklode, tačiau įkyrus garsas vis vien sugebėjo pasiekti mano ausis. Teko ropštis iš lovos ir vis dar padoriai nepabudus dėlioti pėdas virtuvės link.
Po mūsų ginčo mamai netariau nei vieno žodžio. Jos išdidumas taip pat neleido suvirpinti balso stygų ir kreiptis į mane. Tačiau nuojauta kuždėjo, jog būtent šiandien ji prabils. „Prašau, elkis normaliai" – taip turėtų tarti man, kai suskambės durų skambutis, o už durų stovės jos naujoji meilė.
Pykau ant mamos už bereikšmį melą ir savanaudiškumą. Jau geriau būtų mane palikusi gyventi pas tėtį, jis bent nebūtų taip šleikščiai apsimetinėjęs geradariu. Mano tėtis nebuvo tobulas – žinau, tačiau jis bent buvo tikras. Tačiau turiu pripažinti, jog mano jausmai abiems tėvams buvo labai susiraizgę. Jaučiausi sutrikusi. Mama – meluojanti egoistė, o tėčiui aš ne tiek daug ir rūpėjau. Jo gyvenimas buvo nepailstamas lipimas karjeros laiptais, todėl nieko keisto, jog pusę savo gyvenimo galvojau, kad esu netyčiukas.
Atsistojau virtuvės tarpduryje ir įsisprendusi rankomis į šonus svilinau mamą žvilgsniu. Ji pakėlė akis nuo dubens su maišomomis salotomis ir abejingai pažvelgė į mane. Kai sužinojau tiesą ir, mamos dideliam nusivylimui, nesureagavau teigiamai, ji nusimetė lipšnios ir rūpestingos mamos kaukę ir pradėjo žvelgti į mane visiškai abejingomis akimis. Karla yra – gerai, Karlos nėra – dar geriau. Pastarąsias dvi dienas gyvenau savarankišką ir nepriklausomą gyvenimą. Mama namuose būdavo retai, o jeigu ir būdavo, vengdavau sutikti ją mūsų naujojo namo koridoriuje. Kelias akimirkas paspoksojom viena į kitą ir ji toliau įniko maišyti salotas. Iš orkaitės sklido kepamo kepsnio kvapas, o ant stalo buvo padėtas ką tik iškeptas pyragas. Bent jau skaniau nei įprastai pavalgysiu.
Apsisukau ir grįžau į savo kambarį. Iš spintos išsitraukiau suknelę, kuri puikiai atspindėjo mano nuotaiką ir nusiteikimą šiam vakarui – nakties tamsumo drabužis, idealiai tiko man. Šyptelėjau pagalvojusi, jog atrodysiu geriau nei mama.
- Kara! – ataidėjo balsas iš virtuvės.
Nei kiek nenustebau išgirdusi – žinojau, jog mama norės įsitikinti ar aš nestosiu skersai kelio jai ir jos gyvenimo meilei. Aš ne tik stosiu, tačiau ir liksiu tvirtai stovėti it kokia plytų siena. Principai, pyktis ir keistas keršto troškimas tekėjo mano venomis ir, deja, tačiau nieko negalėjau padaryti. Jai tikrai nereikėjo man meluoti. Ir trenkti to antausio, dėl kurio net ištėškiau sumuštinį ant žemės.
Sugrįžau į virtuvę ir atsistojau tarpduryje kaip koks kareivėlis, pasiruošęs tarnybai. Mama stovėjo atsirėmusi į virtuvinę spintelę, ant jos melsvos prijuostės buvo keletas baltų dėmių nuo miltų. Klausiamai kilstelėjau dešinį antakį.
- Tu turbūt net nenumanai, koks svarbus vakaras laukia manęs, - lėtai pradėjo. – Praeitą kartą, kai bandžiau tau viską gražiai paaiškinti, tu neišklausei manęs iki galo.
Nekantriai atsidusau. Mama tikrai buvo siaubingai negabi kalbų, kurios skambėtų tarsi iš filmų su moralu, kūrimui.
- Aš labai tikiuosi, jog tu elgsiesi kaip suaugęs, racionaliai mąstantis žmogus. Prašau, nesielk kaip mažas vaikas ir nepadaryk man gėdos. Prašau tavęs tik tiek.
- Daug prašai, - sarkastiškai nusivaipiau, ištarusi pirmuosius žodžius jai per pora pastarųjų dienų.
Mama apsimetė, jog negirdėjo ir išmetė paskutinį jai likusį, jos manymu labai stiprų, kozirį:
- Aš papasakojau Pauliui apie tave. Jis nekantrauja susipažinti su tokiu gabiu vaiku kaip tu. Tarp kitko, norėtų pamatyti tavo piešinius.
Pavarčiau akimis ir prunkštelėjau. Mano mamai negalima žiūrėti filmų, kurių tema tėvai ir vaikai. Jeigu ji mano, jog jos „mylimojo" noras susipažinti su manimi pakeis situaciją ir mano požiūrį į jų meilės istoriją – ji klysta taip pat kaip ir viduramžių žmonės, manantys, jog Žemė yra visatos centras.
- Manau, tau tai išeitų į naudą. Jis pažįsta keletą gerų dailės mokytojų, kurie galėtų tau padėti. Gal net padėtų tau surengti tavo darbų parodą, - ji visiškai ignoravo mano susierzinusius atodūsius ir veido mimiką.
- Kodėl manai, kad aš noriu savo darbų parodos? – neištvėriau.
- Parodyk man nors vieną žmogų, kuris nenorėtų būti pripažintas ir turėti puikios ateities, – mamos balse jutau ironijos prieskonį.
Ji buvo velniškai teisi. Tačiau tik vienas klausimas: ar aš to norėjau? Taip, būtų labai smagu surengti savo darbų parodą, tapti jauna ir talentinga dailininke, bet aš nenorėjau būti atrasta tokiu keliu. Aš viską įsivaizdavau šiek tiek kitaip. Tai ne aš turiu brautis pas dailės mokytojus ir kišti jiems savo darbus, tai jie turi mane pamatyti ir suvokti, jog turiu gabumų. Pripažinsiu – turėjau kelis didelius principus ir aklai jų laikiausi, nes kitaip būčiau ta naivi mergaitė, kuri tiki viskuo ir visais. Šiuolaikinis pasaulis tokius žmones negailestingai sutrypia. Tačiau gal toks būdas, kaip alternatyva, buvo visai įmanomas.
- Taigi, manau mes susitarėme, - mama dirbtinai man nusišypsojo, - Tu būsi gera mano dukra, o aš padėsiu tau ir tavo talentui atsiskleisti.
- Tai šantažas, - iškošiau pro sukąstus dantis.
- Ne, tai taktika, - jos dirbtinė šypsena kėlė norą jai trenkti ir numušti tą kvailą išraišką nuo veido.
Grįžau atgal į savo kambarį. Reikėjo viską apgalvoti, nes mano piešiniai buvo per daug geri laikyti spintoje, stalčiuose ar kukliai pakabintus ant sienų savo kambaryje. Mano mama visada mėgo regzti intrigas, manipuliuoti kitais ir šantažuoti. Net nesusimąsčiau, jog vieną dieną visa tai atsisukus prieš mane ir aš atsidursiu kryžkelėje.
Lėtai apsirengiau suknelę, susišukavau plaukus ir porą minučių žiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje tarsi bandydama išskaityti atsakymą iš savo pilkų akių ir akmeninio veido. O gal vis dėlto reikėtų nusileisti? Bent šį kartą.
Mano minčių srautą nutraukė durų skambutis. Ne tik visus namus, tačiau ir mano sielą nusmelkė garsas, kuris reiškė, jog laikas galvojimui baigėsi ir laikas veikti. Arba daryk kažką, arba tylėk ir nuolankiai nuleisk galvą.
- Kara! Greičiau ateik!
Lėtai žingsniavau balso link, o juoda suknelė plaikstėsi man aplink kojas. Mama stovėjo prie durų ir nekantravo kada galės jas atidaryti ir pulti į glėbį savo išrinktajam. Ji taip pat pasipuošė suknele, tačiau mėlynos spalvos, pabrėžiančią jos figūrą. Atsistojau šalia jos ir laukiau jos klyksmo pamačius žmogų stovintį už durų ir nekantraujantį pamatyti naujuosius mūsų namus.
Mama šyptelėjo, pasitaisė plaukus ir stvėrėsi už durų rankos, kaip skęstantis už šiaudo. Pastarosios sunkiai girgždėdamos atsivėrė ir man net nespėjus pamatyti žmogaus, kuris jau sugebėjo sukelti sumaištį mano gyvenime, mano ausis užgulė mamos džiugus balsas.
- Sveikas!
Ką gi, tiesos akimirka. Pripažinimas ir apsimetinėjimas naivuole ar mamos isterija pagardinta saldaus keršto padažu?
YOU ARE READING
Come Spiritus (✓)
Mystery / ThrillerPasakojimas apie merginą, kurios tėvai skiriasi ir jai tenka kraustytis su mama, su kuria visiškai nesutaria, į namą, kuriame ne viskas taip jau ir gerai...