Come Spiritus (✓)

Epilogas

Po tos siaubingos nakties pragaro namuose, mane paryčiais rado gatvėje. Sušalusi, iš siaubo išsiplėtusiomis akimis, klaidžiojau keliu kaip pasiklydęs laukinis žvėrelis. Už rankos staiga pagriebęs mane vyriškis, pasiteiravo ar viskas gerai, tačiau vietoje rišlaus atsakymo sugebėjau tik kūkčioti. Kalboje nebuvo tokių žodžių, kurie būtų puikiai apibūdinę viską, ką turėjau išgyventi. Pamatęs kraują ant mano rankų nepažįstamas vyras sutriko ir iškvietė policiją. Vis dar drebanti po šoko ir kalbanti nerišliais sakiniais apie tai, jog „jos nebėra", „jie mane persekios iki gyvenimo galo" ir „aš nieko blogo nepadariau" buvau uždaryta mažoje patalpoje, kuri slėgė mane. Policininkai tarsi susitarę tylėjo ir neišdavė jokių detalių, kas laukia manęs. Tačiau jei atvirai – man net nerūpėjo. Koks gi gyvenimas gali būti, kai neturi visiškai nieko. Aš tiesiog atsidaviau likimui į rankas ir sėdėjau savo kameroje žiūrėdama į vieną tašką, nieko nelaukdama.
Dabar aš sėdžiu nebe kameroje, o akinančiai baltame kambaryje, kuriame langai su grotomis, o durys rakinamos trimis užraktais. Ryju spalvotas tabletes ir girdžiu žmones baltais chalatais kalbančius su manimi, man labai gaila, tačiau nesuprantu ko jie nori iš manęs. Kai jie kalbasi tarpusavyje vis pažvelgdami į mane, aš girdžiu tokius žodžius kaip „šizofrenija", „maniakinė depresija" ir „pavojinga visuomenei". Jie manęs vis klausia kodėl tai padariau. Padariau ką? Aš juk nenuskriausčiau net uodo ir tą kraupią naktį vos pati sugebėjau pasprukti iš namo, kuriame šmėklų populiacija dažnai būna didesnė nei žmonių. Balti žmonės su dar baltesniais drabužiais man vis kartoja, jog jei nepapasakosiu, kas buvo tą naktį, aš sėdėsiu čia iki gyvenimo pabaigos. Tačiau apie tą naktį jiems jau pasakojau ne vieną kartą ir reakcija būna vis ta pati: palingavimas galva ir tušinuko vedžiojimas popieriuje. Todėl dabar aš tyliu ir nebepasakoju nieko, nes iš jų akių matyti, jog jie netiki manimi.
Vakar paprašiau, jog man duotų popieriaus lapų ir piešimo priemonių. Gūžtelėjęs pečiais budintis, iš stalčiaus ištraukė krūvą lapų ir keletą pieštukų. Šiuo metu mano palatoje pilna piešinių, kuriuose vaizduojami du žmonės – balta suknele pasidabinusi moteris ir vyras, baltomis akimis, dėvintis seną kaip pasaulis lietpaltį. O ant kitų piešinių pusių pradėjau rašyti dienoraštį. Galbūt vieną dieną aš paprašysiu, jog man duotų ir storą sąsiuvinį bei rašiklį. Jeigu jie netiki tuo, ką pasakojau pirmomis dienomis, kai atvykau čia, patikės popierius ir rašalas. Būtent jiems ir gali pasakoti viską, ko gyviems, pernelyg racionaliai mąstantiems, žmonėms nedrįstum.
Su mamos mirtimi aš vis dar nesusitaikiau, tačiau dabar bent jau žinau, jog vis dėlto už ją – geresnių nerasi. Ji manęs nepaliko, ji stengėsi, jog būčiau laiminga ir ant akmens nenuriedančio nuo širdies yra iškalta mano kaltė. Reikia, kad nutiktų siaubingi dalykai, jog suprasti kaip vertini žmogų, net jei kilnūs jausmai ir yra paslėpti giliai sieloje. Tačiau jie tik paslėpti ir niekur nedingę.
Ir, žinoma, niekada nesakykite come spiritus. Ateis dvasios.