Come Spiritus (✓)

5.

Mama savo švytėjimu, pamačiusi rudų plaukų ir iškilmingos stovėsenos, kuri tiesiog rėkia, jog „aš svarbiausias", vyrą nustelbė viską, kas tik geba skleisti šviesą. Ar galėjau teigti, jog ji atrodo laimingesnė, nei tais laikais, kai buvo su tėčiu? Nedrįsau ištarti, tačiau žinojau, jog atsakymas – teigiamas.

- Labas, Pauliau! – šūktelėjo mama ir šoko vyrui į glėbį.

- Seniai matyta, mieloji, - jo žemas balsas sudrebino namo sienas.

- Kaip kelionė? – jos mandagumas vertė mane žiaukčioti.

- Puikiai, dėkoju, - šyptelėjo vyras, kuris ryte rijo žvilgsniu mamos iškirptę.

- Ak, taip! Pauliau, susipažink su mano dukra, - lyg netyčia prisiminusi, jog dar egzistuoju, šūktelėjo mama. Jos spigus iš susijaudinimo balsas ėmė rimtai groti mano nervais, - Kara, čia Paulius, Pauliau čia Kara, - ji dirbtinai nusijuokė.

- Malonu, Kara, - ištiesta vyro ranka kabojo man prieš nosį.

Akimirką sudvejojau ar verta paspausti didžiulę leteną ir tuo veiksmu patvirtinti mūsų pažintį.

- Man taip pat, - mano šypsena buvo sumišusi tarp dirbtinumo ir žvėries vypsnio. Dar spėjau pagalvoti, kokia mano ranka maža palyginusi su jo milžiniškais gniaužtais.

Vis dėlto teks apsimesti gerąja dukrele ir pralaimėti principų karą. Viską apsvarsčiau ir suvokiau, jog man daug svarbiau yra tyla ir ramybė. Be to, gausiu ir tai, ko visada pašnabždomis troškau jau ilgą laiką. Tačiau jeigu jis tik pabandys kabinėtis prie manęs, prisiekiu viskuo, kas man brangu, aš savo pačios rankomis nusuksiu jo niekingą sprandą.

Visi trys patraukėme link valgomojo, kuriame pedantiškai sudėliotas maistas, lėkštės ir įrankiai.

- Tuoj atnešiu kepsnius, - šyptelėjo mama ir dingo virtuvėje.

Nėra jokių abejonių, jog tai buvo taktinis manevras, kad galėčiau neva artimiau susipažinti su jos širdies užkariautoju. Mintyse giliai atsidusau ir nusiteikiau save banaliems ir kvailokiems klausimams.

Po poros minučių, aš ir Paulius vis dar sėdėjome spengiančioje tyloje ir vis žvilgčiodavome vienas į kitą, stengdamiesi nepagauti žvilgsnių ir neturėti akių kontakto. Tyliai meldžiausi, jog mama kuo greičiau grįžtų su tais kvailais kepsniais, nes nejauki atmosfera žlugdė mane morališkai.

Staiga vyras giliai atsiduso ir visiškai netikėtai prabilo:

- Taigi, Kara, tavo mama minėjo, jog mėgsti piešti, - lėtai, tarsi su pasimėgavimu tarė jis.

„O, velnias" – pagalvojau ir nusišypsojau jam vanilinių ledų saldumo šypsena.

- Taip, piešimas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, - šypsena nesitraukė nuo mano veido. Tikriausiai tokią reikės laikyti visą vakarą arba tol kol mėšlungis sutrauks skruostus ir visą žandikaulį.

- Visada yra džiugu rasti naujų talentų, - jis šyptelėjo.

Mano akys vis lakstė po patalpą taip bandydamos išvengti tiriančių ir bandančių prasiskverbti pro kaukolę į pačias smegenis migdolų spalvos akių.

- Štai ir kepsniai, - mamos balsas privertė mane atsidusti iš palengvėjimo ir džiaugiausi, jog dabar mama bus pagrindinis objektas ir maudysis Pauliaus dėmesyje.

Tyliai maumojau savo maistą ir stengiausi ignoruoti žemą Pauliaus balsą, skardų mamos juoką iš jo nevykusių pokštų ir garsų jo valgymą. Argi mama jo neišmokė, jog reikia valgyti sučiaupta burna ir nečepsėti? Staiga šviesa mūsų kambaryje pradėjo įkyriai mirgėti. Mama akivaizdžiai buvo suerzinta tuo, o aš tyliai meldžiausi, jog dėl šitų elektros pokštų ji nesugalvotų apkaltinti manęs. Paulius vaidino didvyrį ir atsistojęs pasukiojo lemputes, kurios buvo šviestuve. Pasigirdo keistas šnabždesys, kurio decibelai su kiekviena sekunde vis didėjo. Pamačiusi mamos ir Pauliaus veidus suvokiau, jog ne aš viena tai girdžiu.

- Iš kur tas garsas? – tyliai paklausė mama perbalusiu veidu.

Lėtai apsižvalgiau ir nesulaikiau klyksmo pamačiusi kraupią figūrą tarpduryje. Ilgi plaukai, sudriskusi balta suknelė ir raudonos degančios akys. Mama ir Paulius stovėjo kaip suakmenėję, jų veidai buvo sustingę iš siaubo, burnos šiek tiek pražiotos, o akys sklidinos išgąsčio. Visi trys stovėjome sulaikę kvapą ir laukėme kas bus toliau, kažkur širdyje besitikėdami, jog galbūt mes viską sapnuojame ar įsivaizduojame. Tačiau suvokiau, jog tai ką matau prieš save nebuvo kažkokia iliuzija. Tai buvo graudi ir siaubinga realybė, nė trupučio neiškreipta. Raudonakė būtybė ištiesė ranką tarsi kviesdama griebti už negyvos galūnės ir kartu su ja eiti į baisiausius košmarus, o burna murmėjo neaiškius žodžius.

Tvirtai suspaudžiau akių vokus ir mintyse siunčiau būtybę velniop, kad ji paliktų mus ir niekada negrįžtų. Po kelių akimirkų su užmerktomis akimis ir pasiuntimais velniop, pajutau, jog šviesa nebemirksi. Palengva atsimerkiau ir pamačiau, jog tarpduryje niekas nebestovi. Jutau kaip drebėjo mano keliai ir rankos, o juoda suknelė tik dar labiau išryškino išbalusią mano odą. Staiga išgirdau kaip kažkas netoli manęs nukrito. Galimi buvo du variantai: arba mama, arba Paulius nualpo iš streso ir išgąsčio. Atsisukusi pamačiau, jog vis dėlto tai buvo pirmas variantas. Mama gulėjo sukniubusi ant valgomojo grindų.

- Kas čia per mėšlas? – keikėsi Paulius.

Valdinga jo stovėsena buvo beveik sunykusi, vyras iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti savo orumą, tačiau baimė vis dar buvo sustingusi jo akyse.

Atsiklaupiau prie mamos ir, įsikabinusi į jos pečius, papurčiau.

- Mama! Pabusk! – mano laibi pirštai vis labiau smigo į jos pečius.

- Atnešk stiklinę vandens, o aš ją kaip nors atgaivinsiu, - sukomandavo, šiek tiek nurimęs, mamos draugas.

Nekenčiu, kai man nurodinėja. Piktai dėbtelėjau į Paulių ir atsargiai dėliodama kojas, tarsi pastarosios būtų švininės, nukėblinau į virtuvę. Buvo tikrai baugu stovėti vienai to namo patalpoje, po kažkokios būtybės išpuolio. Atrodė, jog vos tik mirktelsiu, prieš mane stos tas pats kraupus padaras ir sudraskys mane į gabalus.

Kai su vandens stikline ir valerijono lašais pasirodžiau valgomo tarpduryje, mama jau buvo atsigavusi. Prie šiek tiek drebančios ir vis dar šoke esančios moters sėdėjo ir Paulius, nusitvėręs dešinę jos ranką. Toks baimės aplietas buitinis vaizdelis sukėlė tokį šleikštulį man, jog iš skrandžio dingo visas sustingęs siaubas. Padaviau mamai vandenį ir lašus, o jos rankos drebėjo taip stipriai, jog baiminausi, kad išlies visą vandenį sau ant krūtinės.

Nebuvau tikra tuo ar buvau sukrėsta, ar išsigandusi, to vaizdo, kuris taip šokiravo mamą ir jos draugužį. Galbūt mano protas atsisakė tuo tikėti ir viską pavertė nevykusiu sapnu, kurį pamiršti vos pramerkęs akis. Tačiau tvirtai žinojau, jog mūsų gyvenimas čia tikrai nebus toks, kaip pastarąsias dvi dienas.

Palikusi mamą bei jos draugą valgomajame, vis dairydamasi per petį, nuėjau į savo kambarį. Tik žengusi pirmą žingsnį ant rusvo parketo, uždariau duris ir nugara atsirėmiau į jas, tarsi tai neleistų niekam įeiti, pradedant mama ir baigiant visomis kraupiomis būtybėmis. Staiga mano akys užkliuvo už keistos dėžės ant rašomojo stalo. Aš jos tikrai čia neatnešiau ir nepadėjau.

f:舽m