9.

145 22 1
                                    

Tėčio akys buvo pavargusios, tačiau šypsena vis tiek atsirado jo veide, kai prikimęs mano balsas pasiekė jo ausis. Mama tuo tarpu stovėjo už jo ir tokiomis pat pavargusiomis akimis stebėjo mus. Rytoj turėjo būti Pauliaus laidotuvės ir man buvo itin smalsu ar mama vesis kartu ir tėtį.

- Ką tu čia veiki? – nesusilaikiau nepaklaususi.

- Kadangi tavo mamai dabar ne lengvas laikotarpis, atvažiavau aplankyti jūsų.

Nieko neatsakiau tik įtariai nužvelgiau abu tėvus. Per savo gyvenimo metus suvokiau, jog šimtu procentų pasitikėti galima nebent savimi. Kiti individai tiesiog per dažnai meluoja.

- Gerai, tada aš jau eisiu, - sumurmėjau ir apsisukau eiti.

Nei vienas iš jų net nesureagavo, o man dar galvoje dingtelėjo mintis, jog galbūt tėvai susitaikys ir vėl viskas bus kaip seniau. Dėl to pasijutau naivia optimiste. Taip nebus. Niekada. O tai, kad tėtis atvažiavo mūsų aplankyti irgi nieko nereiškia.

Vėl prisėdau prie kompiuterio. Laikrodis kampe rodė jau gerokai po vidurnakčio, tačiau mano organizmas nereikalavo poilsio. Tiesą sakant, po visko, kas įvyko čia, miegu aš stebėtinai mažai. Rodos vos tik užmerksi akių vokus ir paskęsi tamsoje, tave sudraskys kraupi pamėklė raudonomis akimis. Taip, prisipažįstu – bijau, tačiau suraskite ir parodykite man tokį žmogų, kuris nebijotų.

Užverčiau nešiojamą kompiuterį suvokusi, jog nieko gero neberasiu. Ryte tikriausiai teks keliauti į viešąją biblioteką ar dar kur nors, o galbūt užtektų tiesiog perbėgti per visus namuose laikomus popierius. Tikrai žinau, jog tokių čia yra palikta. Man tik reikia sužinoti, kas čia įvyko. Dienoraščiuose irgi nieko neužsiminta, nebent tik tai, jog čia apsėsti namai ir turi saugotis šmėklų, kurios gali tave nužudyti.

Staiga išgirdau kažką lėtai žingsniuojant pro mano kambarį. Tai negalėjo būti nei tėtis, nei mama, nes abiejų duslius ir šiek tiek prislopintus balsus girdėjau pirmame aukšte. Pritykinau prie durų ant pirštų galų ir kaip įmanoma tyliau jas pravėrusi iškišau galvą į tamsų koridorių. Elgiausi ir drąsiai, ir kvailai. Juk neturėjau net menkiausios nuojautos, kas vaikštinėja mūsų koridoriais.

Mano akys užkliuvo už prietemoje skęstančios aukštos figūros. Patamsyje buvo sunku kažką įžiūrėti, tačiau vos tik akys priprato prie tamsos, išvydau aukštos žmogystos fizionomiją, pastaroji dėvėjo nunešiotą lietpaltį ir buvo nusisukusi nugara į mane. Tarsi kažko ieškodama klajojo koridoriumi, o aš užsimiršusi stebėjau naktinį šmėklos pasivaikščiojimą. Netikėtai išstypėlis atsisuko ir mane nutvilkė jo baltos, bedvasės akys. Sustingusi iš siaubo žiūrėjau kaip jis artėja prie manęs, grėsmingai iškėlęs rankas ir ketindamas pagriebti mane už gerklės. Kai mane ir jo kaulėtas plaštakas skyrė vos pusė metro, jis sustojo ir prasižiojęs išgargaliavo nesuprantamus garsų kratinius. Tos baltos akys šaldė mane iš vidaus ir vertė visą kūną drebėti tarsi stovėčiau lauke viduržiemį.

Labai norėjau užmerkti savo akis ir apsimesti, jog viskas – tai tik išlepusi mano vaizduotė, tačiau negalėjau. Stebėjau baltus akių vyzdžius tarsi užhipnotizuota ir mintyse tyliai meldžiausi, nors ir nebuvau uoli tikinčioji. Kai mirtis stovi prieš tave, niekam nerūpi kiek kartų esi buvusi bažnyčioje ir ėjusi išpažinties. Tačiau dabar, mirtis kažkodėl nedrįso pagriebti manęs už gerklės ir užbaigti mano trumpą, dar net neįsibėgėjusį gyvenimą. Tarsi kažkas stabdytų ir neleistų prie manęs priartėti daugiau nei pusmetrį. Mano smegenis žaibo greičiu nutvieskė mintis – juk tai pentagrama neleidžia šmėklai pagriebti manęs. Vos tik tai suvokiau, mano refleksai iškart suveikė ir žaibo greičiu aš nėriau į savo kambarį ir užtrenkiau išterliotas baltas duris. Saugi. Pagaliau.

Stovėjau atsirėmusi nugara į duris ir greitai alsavau. Įkvėpti, iškvėpti. Adrenalino, baimės ir nežinios mišinys tiesiog lakstė mano gyslomis, o širdis niekaip nenustojo daužytis, rodės, tuoj išlėks iš mano krūtinės. Per ausyse ūžiantį kraują net nebegirdėjau duslių balsų pirmame aukšte, tačiau ne tai man labiausiai rūpėjo. Net žinodama, jog pentagrama saugo mane, jau nebedrįsau atverti duris ir patikrinti ar kraupi pamėklė vis dar tykoja manęs.

Netikėtai kieme išgirdau skubiai užvedamą mašinos variklį. Šokau prie kambario lango ir pamačiau kaip baugiai sidabrinės spalvos automobilis išsuka iš mūsų kiemo ir pranyksta posūkyje. Manyje sukirbėjo smalsumas, kodėl gi tėtis taip greitai išlėkė, o nuojauta šaukė, jog tai dėl išstypusio vyro šmėklos. Baigiau suplyšti į dvi dalis: viena šaukė tučtuojau bėgti pas mamą, o kita – likti čia ir nekišti nosies iki pat ankstaus ryto, kol prašvis. Tada juk nebelieka jokių kraupių būtybių, kurios slepiasi tamsoje.

Stovėjau viduryje kambario ir dvejojau. Galiausiai spjoviau į save ir tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime pasielgiau altruistiškai. Sugniaužiau rankoje ant kaklo kabantį pakabuką ir ryžtingu žingsniu patraukiau link durų.

Come Spiritus (✓)Where stories live. Discover now