Come Spiritus (✓)

1.

- Taip, rytoj... Dešimtą valandą ryte, - girdėjau kitame kambaryje telefonu kalbančią mamą.

Neskubėdama dėjausi daiktus į didelį, juodą lagaminą. Jeigu ne tas naujas mamos darbas, kurį ji susirado, kai paliko tėtis, niekur nereikėtų kraustytis. Nekenčiau permainų, todėl visiškai netroškau palikti savo senųjų namų, kuriuose užaugau. O ir tėvų audringos skyrybos išvargino.

- Kara, jau susidėjai daiktus? - įkišo galvą į mano kambarį mama.

- Beveik, - burbtelėjau.

Mama žvilgtelėjo į mane ir prisėdo ant mano lovos.

- Žinau, jog nelabai nori kraustytis, bet, patikėk manimi, tas namas tau tikrai patiks! Nors ir tolokai nuo miesto centro, tačiau aplinka labai žavi!

- Mama, aš puikiai suprantu, jog noriu ar nenoriu, turėsiu ten kraustytis ir gyventi. Nereikia bandyti manęs nuteikinėti tam, - tariau lankstydama paskutinius likusius džinsus spintoje ir dėdama juos į lagaminą.

Už savo kalbą susilaukiau keistai susirūpinusios žvilgsnio. Daugiau nieko nesakiau, nes ji ir taip viską suprato. Kol nebaigsiu mokyklos esu tarsi nematomomis, tačiau labai tvirtomis, grandinėmis prikaustyta prie mamos. Reikėjo taikytis prie aplinkybių ir tapti jų auka.

- Einu sukrausiu likusius daiktus. Rytoj dešimtą ryto išvažiuojam, - tarė ji ir atsistojo.

- Žinau, - sumurmėjau.

Mama tikrai neatrodė patenkinta mano reakcija į jos didžiadvasišką pasiaukojimą, jog atėjo mane padrąsinti prieš kardinalius pokyčius gyvenime. Man padrąsinimo reikėjo tada, kai girdėdavau nuolatines peštynes ir indų dužimą virtuvėje prie keletą savaičių. Kai tėvai pradėdavo vaidytis, aš kuo garsiau užtrenkdavau savo kambario duris ir iki pat ausų būgnelių susikišdavau ausinukus, griebdavau teptuką ir visą pyktį, skausmą ir nusivylimą išliedavau guašu ar akvarele ant sniego baltumo popieriaus lapo. O ką daugiau daryti žmogui, neturinčiam jokio balso šeimoje? Laikui bėgant, prie tokio gyvenimo pripratau. Nuolatiniai barniai tapo įkyria rutina, manęs net nebeerzino nuolatos užverktos mamos akys ir rūstus tėčio žvilgsnis. Kai man besišildant vakarykščius pietus, į virtuvę atėjo tėtis, jog atsisveikintų su manim, aš į koldūnus nenuvarvinau nė vienos ašaros. Tik šaltai tarstelėjau „viso" ir apsikabinau. Tėtis tikriausiai lengvai pyktelėjo dėl mano atžagaraus elgesio, bet jei atvirai – man buvo visiškai nusispjaut ant jo jausmų, jeigu jis tokius turėjo. Tiek jis, tiek mama rūpinosi tik savimi. Aš buvau antraplanė mūsų šeimos dramos dalis. Kažkokia statistė iš gatvės.

Man šliaužiant pro kambarį, kuriame daiktus pakavo mama, išgirdau du, pernelyg saldžiai ištartus žodžius:

- Labanakt, Kara.

- Labanakt, - tariau ir moviau į savo kambarį, kuris rytoj jau nebebus mano.

Kurgi buvo rūpestingoji mamytė, kai aš kentėjau nuo nesiliaujančių rietenų, naktimis verkdavau, o dienomis slankiodavau kaip nerami siela mokyklos koridoriais? Jie tokie buvo užsiėmę savo reikalais, jog net nepastebėjo kaip blogai buvo jų vienintelei dukrai. Tačiau ta vienturtė dukra jau nebeverkė ir nuo visų atsiribojo betonine siena.

Prisimenu, kaip jie bandė kalbėtis su manimi. Pasisodino išblizgintoje svetainėje ir su užuojauta man akyse, lėtai kalbėjo apie tai, jog skyrybos bus tik į naudą, kad jie abu mane mylės taip pat ir, kad praktiškai niekas nepasikeis, tik tai, jog tėtis gyvens atskirai. Man beveik aštuoniolika, o jie kalbėjo su manimi kaip su penkerių metų vaiku. Tą momentą buvau tokia įsiutusi, jog vos neapvožiau rausvo stalo prieš mane ir trūko labai nedaug, kad pradėčiau daužyti savo juodais plaukais apžėlusios galvos į žalsvais tapetais nuklijuotą sieną. Pats blogiausias dalykas, kurį man galima padaryti – elgtis su manimi kaip su mažu, apsiseilėjusiu vaiku. Tiesą sakant, tos tėvų skyrybos man buvo visiškas niekis. Baisus čia daiktas – mama atsibodo tėčiui ar tėtis mamai. Buvau ramiai dėl to nusiteikusi. Iki tada, kai sužinojau, jog reikės kraustytis lauk iš čia. Tradiciškai, mamai rūpėjo tik jos karjera, tėtis tam tik trukdė, todėl ji jo atsikratė. Girdėjau kaip kažkada apkaltino, jog matė jį su Lize. Nežinojau, kas ta Lizė, tačiau tėtis prisiekinėjo visais šventaisiais, kad ji tik jo kolegė ir ten buvo dalykinis susitikimas. Mūsų namai buvo pasidalinę į tris barikadas: mama, tėtis ir aš. Nepalaikiau nė vieno iš jų. Gyvenau savo gyvenimą, o jie kariavo vienas su kitu. Nesistengia tėvų sutaikyti, nes žinojau, jog niekas manęs neklausys. Mano balsas šeimoje buvo tolygus augalo šauksmui. Visiško ignoravimo vertas objektas.

Griuvau į savo patalus ir įsispoksojau į aukštas kambario lubas. Jeigu užmigsiu, atsibudus jau turėsiu nykti iš šių namų visam laikui. Ak, kaip to nenorėjau. Užsitraukiau antklodę ant galvos ir tyliai alsuodama užmerkiau akių vokus. Apsimečiau, kad čia ne mano gyvenimas ir man nereikės rytoj niekur važiuoti. Jaučiausi kvailai. Buvau tarsi papildomas balastas šeimoje. Nereikalingo daikto jausmas pas mane buvo įsismelkęs iki pat kaulų smegenų ir niekas man nebūtų įrodęs, jog taip nėra.

Tik užmerkus akis, pasąmonė grubiai numetė mane į košmarų karalystę. Vaikštinėjau po mūsų naująjį namą, nardžiau tarp gausybės kambarių, tarsi kažko ieškodama. Visiškai nepažįstamos patalpos, vaizdai gąsdino mano akis ir protą. Staiga prieš pat mane išdygo kažkokia išblyškusi persona, griebė mane už kaklo ir dusliu, tarsi iš kapo, balsu pradėjo kažką sakyti, tačiau baimės surakintas protas nepajėgė suvokti žodžių prasmės. Mane apėmė nuolanki panika, o smegenys karštligiškai bandė surasti išėjimą iš košmaro. Padaras vis stipriau spaudė mano kaklą, rodėsi, tuo išgirsiu skausmingą traškesį ir mano galva nebesilaikys ant kaulėtų pečių. Pradėjau blaškytis, stengiausi nuimti sunkias, mirtimi dvokiančias rankas nuo savęs ir išsilaisvinusi bėgti į patį tolimiausią savo sapno kampelį, kuriame manęs nepasiektų tos kraupios, išblyškusios rankos ir nenusitemptų ten, iš kur ji pati ką tik atėjo. Tik po siaubingos amžinybės man pavyko pašokti iš sapno ir besidaužančia širdimi apžvelgti savo kambarį. Jausmas, kurį patyriau buvo daugiau nei siaubingas. Sėdėjau lovoje ir rankomis liečiau savo kaklą, tarsi tikrinčiau ar jo neatėmė ta kraupi būtybė. Visas kūnas virpėjo kaip mažas lapelis vėjyje, o iš akių viena po kitos riedėjo ašaros. Galvoje buvo tik viena mintis: „Dabar į tą namą niekas manęs nenutemps".