Come Spiritus (✓)

8.

Anksti ryte skambantis telefonas visada žada ar pranašauja kažką negero. Taip nutiko ir šįkart – išgirdau mamos aikčiojimą virtuvėje. Tyliai kaip pelė nusliūkinau prie laiptų ir pastačiusi ausis bandžiau nugirsti bent pokalbio nuotrupas.

- Kaip tai mirė? – mamos balsas buvo lūžinėjantis ir kimus.

Namuose buvo taip tylu, jog girdėjau savo garsų švokštimą plaučiuose ir širdies dūžius. Mama vis dar tylėjo, tikriausiai klausė, ką pasakoja kitame laido gale esanti žmogysta.

- Gerai, ačiū, kad pranešei, - sumurmėjo taip tyliai, jog per savo besidaužančią širdį vos galėjau tai išgirsti.

Mama padėjo telefoną ir pratrūko garsiai raudoti. Garsiai beplakantis organas kairėje krūtinės pusėje net aptirpo, o aš dar spėjau pagalvoti, jog mirė kažkas mums artimas. Senelė? Teta? O gal tėtis?

Basos kojos, jausdamos šaltas grindis, pačios nunešė mane į virtuvę.

- Kas nutiko? – tankiai alsuodama paklausiau.

Mama sumirksėjo pažvelgusi į mane ir nusišluostė ašaras.

- Paulius nebegyvas, - sukūkčiojo.

Tankiai sumirksėjau, lyg tai padėtų smegenims apdoroti informaciją.

- Kaip tai negyvas? – sutrikusi žiūrėjau į užtinusias nuo verkimo mamos akis.

- Skambino jo sesuo. Paryčiais ji rado jį gulintį savo lovoje, perpjauta gerkle.

- Tai jį nužudė?

- Nežinau. Neklausinėk manęs, - trumpai patylėjusi mama tarė sau, - Tikriausiai reikės nueiti į laidotuves.

- Tikriausiai? Sakyčiau, jog turėtum net į šermenis eiti. Juk buvai jo draugė. Gana artima draugė...

- Man tikrai nereikia dar vienos porcijos tavo sarkazmo ar ironijos. Eik į savo kambarį, - mamos balse skambėjo nuovargis, liūdesys ir trupinėlis sielvarto. Susilaikiau ir nieko nesakiusi išėjau iš virtuvės.

Pagalvojau, jog šiandien galėčiau nueiti pas Deimantę. Ji juk vakar kvietėsi manęs arbatos. Tai būtų žymiai geriau, nei sėdėti su gedinčia mama arba blogiau – likti vienai namie.

Po poros valandų, tyliai uždariusi paradines namų duris, vėl žingsniavau plačiu šaligatviu parko link. Net neslėpiau to fakto, jog vengiu būti namuose. Ten nesijaučiauu saugi, rodos sienos bet kada gali sugriūti ir mirtinai sutraiškyti mane. Šmėklų, klaidžiojančių koridoriais irgi vengiau, tačiau kol nešiojau ant kaklo pakabuką, jos nedrįso prie manęs artintis. Girdėjau tik mamą kartais besiskundžiančią, jog naktį per miegus girdėdavo neaiškius balsus, žingsnius ar įkyrų šnabždėjimą. „Tikriausiai tai būdavo tik košmaras" – murmėdavo ji, o aš mintyse pridėdavau, jog tai realus košmaras, kuris baigsis tik tada, kai mes peržengsime tų prakeiktų namų duris, be galimybės ir noro grįžti atgal.

- Kara!

Atsisukau ir pamačiau gatve skubiai žingsniuojančia Deimantę.

- Kaip tik ruošiausi užeiti pas tave, - pasisveikinusi tariau.

- O aš kaip tik iš parduotuvės, - džiaugsmingai šūktelėjo ji ir parodė medžiaginiame krepšyje gulintį sausainių pakelį.

Šyptelėjau. Tiek entuziazmo ir energijos viename žmoguje retai kada pamatysi.

Abi lėtai žingsniavome šalimais. Mano viduje kirbėjo mintis, jog galbūt galėčiau tuo sunkiu ir beprotišku pasakojimu pasidalinti su naująja drauge, tačiau tvirtai žinojau, jog mane mažų mažiausiai palaikys beprote. Kad ir kaip nuoširdžiai abejojau savo sumanymu papasakoti apie visą tą velniavą, kuri vyko mūsų namuose, mano galvoje vis vien spurdėjo tokia pasirinkimo galimybė. Tik, deja, nujaučiau jos padarinius. Deimantė gali tiesiog pasukioti pirštą prie smilkinio ir pasakyti, jog bepročių žmonių jos namuose jai nereikia. Rodos proto turėjau, tačiau vis vien negalėjau logiškai bei rišliai papasakoti, kas ten dedasi.