Markizės oranžerija

2.

Esteros rytas prasidėjo kaip visada taip pat. Mauricijus švelniomis letenėlėmis minkė jos pilvą ir šlapia nosyte baksnojo jai ranką. Markizė prabudo ir nusižiovavo. Saulė jau švietė pro langą ir vėjelis judino sunkias brokato užuolaidas. Ji nukėlė Mauricijų nuo savęs ir paglostė katinuko galvytę. Katinas patenkintas nušoko nuo lovos ir nuėjęs įsitaisė ant fotelio.

Markizė išlipo iš lovos ir patraukė skambučio virvelę išsikviesti tarnaitę, kuri padės jai apsirengti. Šioji atbėgo už kelių minučių visa uždususi. Niekas žinoti negalėjo kada gali atsikelti Estera ar kada nueiti gulti. Ji niekada nesilaikė jokios rutinos. Todėl tarnaitės turėjo būti pasiruošusios bet kada. Tad ir šį kartą šviesiaplaukė tarnaitė atskubėjo kaip galėdama greičiau.

Tarnaitė padėjo Esterai apsirengti kasdienę suknelę. Šiandien ji išsirinko baltą suknelę su tamsiai mėlynais dryžiais, baltas nėriniuotas pirštinaites ir kadangi ketino eiti į lauką piešti, užsidėjo ir skrybėlaitę surišamą po smakru. Padėkojusi tarnaitei už pagalbą Estera pasiėmė vakar paliktas piešimo priemones nuo staliuko ir išėjo į koridorių. Tikėjosi nesutikti nieko savo kely. Vakare turės keliauti į pokylį tad laiko dar turėjo savo reikalams.

Nusileidusi laiptais sutiko tik tarnus, pasisveikinusi su jais išėjo į sodą pro galines duris. Sode jau augo ankstyvi obuoliai ir serbentai. Estera nuėjo prie staliuko su kėdėmis ir atsisėdo. Ant stalo pasidėjo savo piešimo sąsiuvinį ir pieštukus. Atsisėdusi ėmė dairytis aplink už ko užklius akys šį kartą. Ir ji susižavėjusi išsirinko violetinių visterijų medį. Ji atsivertė savo sąsiuvinį ir pradėjo daryti eskizą, pirmuosius kontūrus ir galop spalvingi savo piešinį. Esterai itin patiko visterijos, nes jos buvo tokios spalvos, kokia jai patinka labiausiai.

Praleidusi keletą valandų sode nusprendė grįžti į dvarą tad susirinkusi visas priemones patraukė į vidų. O viduje vos nesusitrenkė kaktomuša su Heize.

- Estera, visur tavęs ieškojau. – nusišypsojo Heizė. – Ar jau išsirinkai suknelę vakarui?

- Taip. – atsakė Estera. – Vilkėsiu savo mėgstamiausią rožinę.

- O gal vertėtų pasirinkti ką nors kitokio?

- Man patinka ta suknelė. – papurtė galvą Estera. – Todėl ir vilkėsiu ją.

- Na, kaip sau nori. - nusijuokė Heizė. – Bet šeštą vakare būk pasiruošusi. Nenorėčiau vėluoti į tą pokylį.

- Būsiu, sese, nesirūpink. Argi aš kada kur nors vėlavau?

Heizė buvo nuo mažens labai linksma ir mėgstanti pokštauti moteris. Abi Esteros seserys buvo kitokios nei markizė. Heizė turėjo ilgus šviesius garbanotus plaukus ir kaštono spalvos akis. O Ainslė taip pat buvo šviesiaplaukė garbanė. Vienintelė Estera buvo rudaplaukė kaip ir jų tėvas. Estera labai ilgėjosi tėvų nepaisant to, kad nuo jų netekties buvo praėję jau metai. Abu nuskendo kartu su laivu... Nuo jų mirties Estera tapo uždaresnė ir labiau pamėgo leisti laiką vieną. Na, o Heizė ir Ainslė išliko tokios pat guvios ir žaismingos. Galbūt todėl, kad abi jau turėjo šeimas iki tėvų mirties.

Markizė grįžo į savo kambarį ir pasidėjo piešimo priemones ant rašomojo stalo. Mauricijus iki šiol miegojo ant fotelio ir priėjusi ji paglostė katino galvą. Gyvūnas nė nepramerkė akių. Buvo jau pietų metas, o jis nė neketino keltis ir toliau saldžiai miegojo. Na, o Esterai buvo metas pietauti. Nusileidusi į valgomąjį rado šeimynykščius jau valgančius. Ji prisėdo ant savo kėdės.

- Taigi sakai, kad niekada niekur nevėluoji. – šyptelėjo Heizė.

- Na, gerai. Gal kartais ir pavėluoju kur nors. – nusišypsojo ir Estera nenoromis. – Tad kas gi dalyvaus pokylyje?

- Oi, suvažiuos visa aukštuomenė. – nudžiugo Ainslė, kad pagaliau gavo šį klausimą. – Atvyks aristokratai net iš Londono. Tai bus puiki vieta susipažinti su būsimu sutuoktiniu, Estera.

- Nepradėk, Ainsle. – atsiduso Estera ir padėjo įrankius ant stalo. – Gadini mano apetitą.

- Nebūk tokia, Estera. – sudraudė ją Heizė. – Juk pati supranti, kad amžinai taip negyvensi. Geriau išsirink pati vyrą, kuris tau patinka.

- Man nepatinka jokie. – padėjo servetėlę ant stalo Estera ir piktai pažvelgė į seserį. – Jie visi pasileidę ir pasipūtę aristokratai.

- Na, už kokio arklininko tikrai netekėsi. – nusijuokė Ainslė.

- Galbūt arklininkas turėtų daugiau savigarbos nei toks aristokratas. – atsikirto Estera.

Pokalbis buvo nutrauktas ir visi valgė tylomis. Estera jautėsi suerzinta. Tie nuolatiniai seserų priekaištai ją vedė iš proto. Koks joms skirtumas ištekės ji ar ne. Nebent susirastų kažką vertą jos. Bet tarp aristokratų vargu ar tokį būtų galima rasti. Iš seserų Estera prisiklausydavo įvairiausių gandų. Kas mergišius, kas lošia, kas dar daro baisiausius dalykus. Būtent dėl to ji ir nenorėjo tekėti. Bent jau kol neatsiras padorus vyriškis.

Baigę valgyti visi tylomis išsiskirstė. Estera paliko valgomąjį slogios nuotaikos, kurią jos seserys sugebėdavo užtraukti ant jos galvos. Nuo mažens Heizė ir Ainslė svajojo apie vedybas ir debiutavusios visuomenėję iškart ištekėjo už visai padorių vyrų. Jų svajonės išsipildė, o Esteros deja ne. Ji svajojo apie kitokius dalykus. Labiausiai jai norėjo išleisti savo botaninių iliustracijų knygą. Kelis kartus bandė siųsti savo piešinius į vietinius laikraščius, bet nesėkmingai – jų nespausdino. Kurį laiką markizė net nepiešė – tokia buvo nusivylusi. Bet aistra piešti buvo stipresnė ir ji vėl grįžo prie savo piešimo. Dabar pasistengs piešti dar geriau ir galbūt ateityje pavyks išleisti knygą. Taigi, ar pavyktų jai rasti vyrą, kuris sutiktų su tokiomis jos svajonėmis? Estera abejojo.

Be to markizė nenorėjo skirtis su savo oranžerija ir sodu. Juk ištekėjus reikėtų keltis gyventi pas vyrą. Jos norai tikrai nebuvo skirti jokiam vyriškiui.

Vakaras nenumaldomai skubėjo ateiti. Kaip ir nelemtas pokylis, kuriame Esterai nesinorėjo būti. Bet ir mandagumo ir meilės seserims ji eis. Priartėjus vakarinėms valandoms markizė ėmė traukti suknelę ir batelius iš spintos. Kai jau buvo nusiteikusi pokyliui, pakvies tarnaitę. Bet dar buvo likę šiek tiek laiko. Todėl likusį laiką norėjo išnaudoti tai, kas jai patinka – pažaisti su Mauricijumi. Katinas tingiai atėjo prie Esteros pakviestas ir įsistebeilijo žaliomis akimis į šeimininkę. Ji paėmė rožinį kaspiną ir ėmė jį judinti priešais Mauricijaus nosį. Katinukas puolė jį gaudyti ir Estera ėmė kikenti. Jai niekada neatsibosdavo žaisti su tuo pūkų kamuoliu.

Jiems bežaidžiant prasivėrė kambario durys ir Heizės galva kyštelėjo.

- Estera, laikas ruoštis. Tikiuosi nepamiršai, kur turime būti?

- Nepamiršau. – atsakė Estera ir padėjo kaspiną ant kosmetinio stalelio. – Tuojau išsikviesiu tarnaitę.

Estera atsiduso. Štai ir baigėsi puiki diena. Prasidės kankynė. Ji patraukė už virvutės išsikviesti kambarinę. Mergina prisistatė dar greičiau nei ryte. Lengva rožinė suknelė greitai prigludo prie markizės kūno ir tokie pat rožiniai bateliai buvo apauti ant pėdų. Kambarinė padėjo jai sutvarkyti plaukus ir sukelti į kuodelį.