Markizės oranžerija

7.

Averilas ir Estera toliau sėdėjo prie stalo, gurkšnodami arbatą. Lengvas arbatos garas kilo iš puodelių, pripildydamas kambarį jaukumo. Pokalbis tarp jų tekėjo ramiai, lyg niekas negalėtų sutrikdyti tos akimirkos harmonijos. Estera jautėsi keistai atsipalaidavusi. Nors jie vos pažįstami, jai buvo lengva kalbėtis su Averilu apie tai, kas jai brangu – gamtą, augalus ir meną. Ji jautėsi taip, lyg šis žmogus iš karto suprato kažką svarbaus apie ją, tarsi jųdviejų sielos bendrautų savaime, be didelių pastangų.

Kaip tik tą akimirką pro duris praėjo vyriška figūra – tai buvo Averilo brolis Kenrikas. Jis įėjo energingai, jo veidą puošė šypsena, lyg netikėtai išvydęs šiuos svečius būtų maloniai nustebintas.

- Broli, Estera! Kaip malonu jus čia matyti! – tarė jis, lengvai pasilenkdamas, kad pasveikintų Esterą. Jo tonas buvo šiltas ir draugiškas, bet jo buvimas staiga įnešė daugiau gyvumo į jaukią tylą, kurioje iki tol skendėjo kambarys.

- Kenrikai, – su lengvu šypsniu atsakė Averilas, atsilošdamas kėdėje. - Mes čia tik trumpam atsigaivinti arbata po pasivaikščiojimo sode. Kaip tau diena?

- Kaip visada – pilna reikalų, – greitai atsakė Kenrikas, pakeldamas akis į Esterą ir mandagiai linktelėdamas. - Bet nenoriu trukdyti. Su malonumu paliksiu jus toliau mėgautis arbata. Iki vėliau.

Jis trumpai atsisveikino, o tada neskubėdamas nuėjo tolyn koridoriumi. Jo staigus atsiradimas ir toks pat greitas pasitraukimas leido Esterai suprasti, koks skirtingas buvo Kenrikas, palyginus su jo broliu. Averilas, rodos, mėgavosi ramybe ir subtilia pokalbio gija, o Kenrikas atrodė kaip žmogus, įpratęs prie didesnio šurmulio ir veiklos.

Kai brolis dingo iš akiračio, kambaryje vėl įsivyravo ta pati švelni atmosfera. Estera atsargiai pastatė tuščią arbatos puodelį atgal ant stalo ir pažvelgė į Averilą. Jos žvilgsnis buvo švelnus, tačiau jo gilumoje slypėjo vos juntama abejonė. Ji jau keletą akimirkų svarstė, ar nebus pernelyg įžūlu prašyti grįžti į Egertonų dvarą dabar, kai jų pokalbis taip sklandžiai klostėsi, bet mintis apie oranžeriją vis nedavė jai ramybės.

- Aš... norėčiau jūsų ko nors paprašyti, – galiausiai prabilo ji, o balsas vos pastebimai sudrebėjo, nors jos žodžiuose buvo atsargus tvirtumas. - Jei jums tai netrukdytų, gal galėtumėte mane parvežti namo? Norėčiau parodyti jums savo oranžeriją ir... savo piešinius.

Averilas pažvelgė į ją, ir jo žvilgsnyje atsispindėjo malonus nustebimas, tačiau jis nedelsdamas švelniai linktelėjo.

- Žinoma, mielai. Tai būtų didelė garbė, Estera. - Jo balsas buvo toks pat raminantis kaip ir prieš tai, o atsakymas – toks natūralus, kad ji pajuto vidinį palengvėjimą.

Kai jie ruošėsi išvykti, Estera viduje jautė tam tikrą nerimą. Nors per pokalbius su Averilu jautėsi atsipalaidavusi, dabar pradėjo suprasti, kad taip greitai atsivėrė žmogui, kurį pažįsta taip mažai. Ji buvo nustebusi pati savimi – paprastai buvo uždaresnė, lėtai atskleidžianti savo tikrus jausmus ir pomėgius. O dabar, po tokios trumpos pažinties, ji jau kvietė Averilą į savo pasaulį – pasaulį, kuriame jos piešiniai ir augalai buvo tarsi slapta širdies dalis.

Kai karieta pajudėjo iš Averilo dvaro kiemo, Estera pažvelgė pro langą, leisdama mintims klaidžioti. Ji ėmė svarstyti, kodėl taip lengvai pasidalijo savo pomėgiais su juo. Galbūt todėl, kad Averilas pats atrodė toks susijęs su gamta? Galbūt todėl, kad jis kalbėjo apie savo sodą su tokia pagarba, kokios ji ilgai nebuvo patyrusi iš kitų žmonių? Arba galbūt todėl, kad jo žvilgsnis buvo toks nuoširdus, o žodžiai – nepretenzingi? Kad ir kokia bebūtų priežastis, Estera jautėsi netikėtai atsivėrusi – kaip gėlė, kuri pražysta tada, kai to mažiausiai tikisi.