Markizės oranžerija

3.

Buvo jau sutemę kai visa šeima išvyko pas Alburius į dvarą. Kelionė truko apie pusvalandį. Estera šiek tiek jaudinosi, nes senokai nesirodė visuomenėje. Dabar bus jos pasirodymas po ilgo laiko dingimo.

Ledi Estera išlipo iš savo karietos, mėnesiena pabrėžė jos suknelės išskirtinį mėlyną kaspiną ant krūtinės, kai ji įžengė į didžiulę balių salę. Oras prisipildė švelnaus rožių kvapo, kuris maišėsi su švelniais juoko garsais ir orkestro melodijomis. Čia jau sukosi poros muzikos ritmu. Ji su šeima pasisveikino su visais, kurie tik norėjosi kalbėtis. Estera pasijuto geriau pamačiusi senus pažįstamus, bet kuomet ji ėjo per salę, jos akys užkliuvo už džentelmeniško grafo Blečfordo, kurio akys žibėjo lyg žvaigždės. Su išraiškinga šypsena, ledi Estera priėmė jo ištiestą ranką šokiams, o jos širdis plakė kaip paukštis pasiruošęs skrydžiui. Šį vakarą, tarp šios epochos prabangos, ji jautėsi lyg šoktų ant debesies, apsupta pasaulio elegancijos ir žavesio.

- Jūs šmaikštuolis, pone Blečfordai. - nusijuokė Estera.

- Džiaugiuosi, kad mano reputacija negadina šio vakaro. - žavingai šyptelėjo Averilas.

- Na, Jūsų reputacija keliauja pirmiau Jūsų. - šypsena dingo nuo Esteros veido.

- Galiu patikslinti, kad viskas ką girdėjote apie mane yra netiesa.

- Labai tikiuosi, kad tai netiesa. - nuraudo Estera.

Markizė gražiai slydo per šokio salę, jos rožinė suknelė blizgėjo švelnioje žvakių šviesoje. Šokant su grafu Blečfordu, jos juokas skambėjo kaip krištolas, pripildantis salę džiugių melodijų. Jų žingsniai buvo nebylus elegancijos ir aistros derinys, žavinantis dvi sielas, sujungtas tobuloje harmonijoje. Kiekvienas žvilgsnis buvo nukreiptas į juos. Naktis priklausė jiems, praeinanti grožio ir gailestingumo akimirka, sustabdyta laike.

Kai Estera gražiai sukosi per šokių salę, švelnūs orkestro garsai ją apgaubė. Grafas Blečfordas su savo įžvalgiu žvilgsniu ir žavinga šypsena ją lydėjo su įgimtu lengvumu. Jų pokalbis buvo sklandus ir pilnas juoko, tarp šokančiųjų elegancijos ir mirksinčių žvakių šviesos. Esteros balso švelnumas ir melodija rezonavo su šiek tiek smalsumo priebalsiu, klausantis įdėmiai Grafo pasakojimų apie tolimas šalis ir drąsius nuotykius. Tuo momentu, tarp bališkos salės didybės, Estera pajuto ryšio jausmą, kuris viršijo paprastus žodžius, trumpalaikį, tačiau gilų ryšį, kuris buvo sukurtas per šokio ir pokalbio kalbos meną.

Po šokių Estera ir Blečfordas tyliai nukeliavo į balkoną, jų žingsniai buvo lengvi ir grakštūs. Nakties oras buvo vėsus, nešantis silpną gėlių žydėjimo kvapą. Esteros balsas, švelnus ir melodingas, skambėjo su aiškiai moterišku atspalviu, kai ji kalbėjosi su Blečfordu, jos žodžiai buvo mišinys juoko ir šnabždančių paslapčių. Mėnulis švelniai apšvietė juos, pabrėždamas jų veidų subtilius bruožus, kai jie pasiremdavo į balkono atbrailą, paskendę savo asmeniniame pasaulyje, kuriame dalijosi akimirkomis ir nebyliai suprato vienas kitą.

Esteros balsas švelniai plūdo per mėnulio apšviestą balkoną, susipynęs su jos suknelės lengvu čežėjimu, kai ji bendravo su Averilu. Jų tylūs žodžiai kūrė intymią atmosferą, kontrastuodami su gyvu muzikos ritmu sklindančiu iš apačioje esančios šokių salės, kur aristokratai sukosi elegantiškuose valso šokiuose. Esteros tonas, moteriškas ir šiek tiek įdomus, priminė paslaptį ar gilesnį ryšį nei tiesiog kasdieniai plepalai.

Estera visada laikė Averilą pasileidėliu, jo reputacija paskui jį sekė kaip šešėlis. Tačiau, kai jie pokalbio metu stovėjo balkone, apsupti vasaros nakties šiluma, jo žodžiai neįprastai jaudino ją. Averilo tonas buvo švelnus, išraiškingas, kuris atskleidė gilumos sluoksnius, kurių ji nebuvo numačiusi. Tuo momentu Estera suvokė, kad galbūt šiame žmoguje yra daugiau nei gandai. Nakties oras nešė ne tik gėlių kvapą, bet ir supratimo jausmą tarp jų, kai išankstiniai įspūdžiai tirpo po mėnulio budriu žvilgsniu.

Po jų pokalbio balkone, Estera ir Averilas grįžo į salę, jų balsai dabar skambėjo švelnesniu tonu. Mėnulio šviesa pridėjo šiek tiek magijos jų pokalbiui, praturtindama žodžius nauju supratimo gyliu. Sugrįžus į salę, jų elgesys subtiliai pasikeitė, atspindint bendrą intymumą, kurį tik nakties dangus matė kaip liudininkas jų paslaptims. Svečiai pasisuko pažiūrėti į porą pajutę ore pokyčius.

Kai Esteros seserys žiūrėjo į ją ir grafą Averilą, jų mintys nuklydo prie Esteros būsimos santuokos. Kol poros šoko aplink juos, Esteros seserys įsitraukė į tylų plepėjimą, jų balsai nešė aiškiai moterišką toną. Tarp muzikos sūkurių ir šypsenų, seserų šnabždesiai pridėjo paslaptingumo sluoksnį prie elegantiško renginio, nurodydami pasaulį, kuriame glūdėjo paslaptys ir neišsakytos tiesos, besitęsiančios tiesiog po didžiojo šokio salės paviršiumi.

- Dėkoju už man skirtą laiką, ledi Estera. - Averilas drįso pabučiuoti Esteros ranką.

- Tikrai nėra už ką. - Estera pajutusi jo lūpas ant savo rankos net suvirpėjo.

Estera grįžo prie seserų, kurios šypsojosi. Markizė pašoko su dar keliais vyriškiais, bet jai aiškiai nė vienas nebuvo toks žavingas kaip grafas Averilas. Tas grafas turėjo kažkokią charizmą, kuri pavergė Esteros protą ir... širdį. Bet ji vis tiek nė kiek nenorėjo galvoti apie grafą Blečfordą. Tiesą sakant ji jau norėjo namo į savo šiltą lovą. Tačiau balius buvo tik prasidėjęs...

Išgėrusios šiek tiek punšo seserys nuėjo į sodą pakvėpuoti grynu oru ir susėdo ant suoliuko. Estera jautėsi sukaitusi po tokio šokio ir pokalbio su Averilu. Heizė juokėsi ir kalbėjosi su Ainsle, o Estera sėdėjo užsisvajojusi ir žvelgė į sodo tamsybes.

- Gaila šįvakar nepasirodė grafo Blečfordo brolis Kenrikas. Manau jis tau būtų labai patikęs, Estera. – sučiauškėjo Heizė.

- Abejoju ar mane domina bent vienas vyras šioje puotoje. – susiraukė Estera.

- Abejoju. – nusijuokė Ainslė. – Matėme kaip juokeisi su jo broliu Averilu. Gaila, jis nebūtų tau tinkama pora, Estera. Jis tik grafas ir vargu bau ar markizės titulas tau leistų su juo tuoktis.

- Aš neketinu su niekuo tuoktis! – sušuko piktai Estera ir pakilo nuo suoliuko.

Markizė pasitvarkė suknelės klostes ir grįžo į pokylių salę. Jai buvo itin pikta, kad seserys galvoja vien tik kaip ją ištekinti, o negalvoja apie jos laimę. O jos laimė buvo gyventi vienai su Mauricijumi ir piešti bei skaityti. Vyras nebuvo įtrauktas į jos gyvenimo planą. Pašokti galima su visais ir pasikalbėti, bet tai dar nereiškia jokio kelio į vedybas. O jei ir kada tuoksis, tai tik su mylimu vyru. Bet ji labai abejojo ar taip gali įvykti. Ar Estera tikėjo meile? Deja ne. Ji pažino tik tėvų meilę. Bet meile tarp vyro ir moters ji netikėjo. Nors jos seserys buvo laimingai susituokusios, ji nemanė, kad jai lemta tokia gyvenimo laimė. Estera tetroško ramybės, o su seserimis ji to neturės, deja.

Seserys grįžo į salę taip pat, bet paliko Esterą ramybėje. Ji slapčia tikėjosi dar vieno šokio su Blečfordu...