Markizės oranžerija

4.

Markizė Estera, vos išsilaisvinusi iš grafo Averilo šokio sūkurio, lėtai atsitraukė nuo salės vidurio, kur gyveno muzika ir šilkas. Jos skruostus dar degino šokio karštis, bet žvilgsnis jau ieškojo prieglobsčio nuo akinančios minios. Nuleidusi lengvas, rausvu nėriniu puoštas suknelės klostes, ji tyliai prasiskverbė į puotos užkulisius – ten, kur menkai apšviesta salės niša, nusidriekusi šalia didingų marmurinių kolonų, viliojo maloniu vėsumu ir ramybe.

Tarp prabangaus audinio ir ryškių kristalinių šviestuvų blyksėjimo, Estera sustojo prie paauksuoto veidrodžio, tarsi norėdama sugrįžti į save po įkaitusios šokių aikštelės. Ji lengvai priglostė garbanotą, perlų sagėmis sutvirtintą šukuoseną, nors šie menki taisymai veikiau buvo tik pretekstas sulėtinti širdies plakimą, nei būtinybė tvarkytis.

Grafas Averilas, nors buvo subtilus ir puikus šokėjas, pažadino Esteros širdyje tą lengvą nerimo virpėjimą, kurio ji nelabai norėjo pripažinti. Jo artumas buvo malonus, tačiau kiekvienas žingsnis su juo pažymėtas nebylia užuomina, lyg tarp judviejų būtų glūdėjusi nepasakyta praeities paslaptis.

Šalimais skambėjo muzikos aidai, o šventinė puota toliau alsavo savo nepriekaištinga harmonija, bet Estera jautė, jog jai reikia akimirkos pabūti vienumoje. Netoli, prie išpuošto lango, stovėjo aukso ir sidabro ornamentais papuošta kėdė. Ji atsisėdo, žvelgdama į naktinį dangų pro lango stiklą, kur žvaigždės buvo išsibarsčiusios lyg prašmatnios brangenybės ant aksomo. Laikas, rodės, sulėtėjo, o jos mintys ėmė laisviau sklandyti tarp to, kas buvo, ir to, kas galėjo būti.

Sėdėdama prie lango, Estera vis dar jautė šokių sukelto jaudulio likučius, nors aplinka jau skleidė raminančią tylą. Jos pirštai, papuošti smulkiu deimantiniu žiedu, lengvai braukė per aksominį kėdės atlošą, lyg ieškodami mintims ramybės atramos. Lauke švelniai mirgėjo tolimi žibintai, atspindintys žvaigždėtą dangų, o už nugaros, salėje, vis garsiau ir greičiau sukosi prabangių damų suknelės, vilnijančios pagal valsų melodijas.

Tačiau Estera ilgai neturėjo ramybės. Išgirdusi lengvus žingsnius, sklindančius iš už jos nugaros, ji lėtai apsisuko. Prie jos priėjo jaunas vyras – vikontas de Lanžė, gerai pažįstamas aukštuomenės sluoksniuose dėl savo žavingo manieringumo ir rafinuotų pokalbių. Jo žvilgsnis, nors ir nenuovokus, kažką tyliai kalbėjo, lyg tarp jo ir Esteros jau būtų įvykęs nebylus susitarimas.

- Markize, – tarė jis švelniu, tačiau užtikrintu balsu, nusilenkdamas – Tikiuosi, netrukdau Jūsų atsipūsti nuo šokių šurmulio.

Estera vos šyptelėjo, bet jos akys išliko atsargios.

- Ne, visai ne, vikonte. Tai vieta, kur retai kas randa ramybę, tad jūsų draugija galbūt netgi maloniai sutrukdys vienatvę. - Ji ištarė šiuos žodžius be jokio skubėjimo, tarsi būtų tik patikrinusi pašnekovo ketinimų tikrumą.

- Puikiai suprantu, kad tokiose šventėse vienatvė gali būti maloni draugė, - vikontas kalbėjo toliau, lengvai atsisėsdamas ant kėdės priešais ją. - Visgi, negalėjau praleisti progos bent kelias minutes praleisti su viena iš labiausiai aptarinėjamų damų šį vakarą. Jūsų šokiai su grafu Averilu buvo... kerintys.

- Tai tik šokis, – atsakė Estera švelniai, bet kartu taip, lyg norėtų atgręžti pokalbį nuo temos, kuri jai jautėsi per daug asmeniška. - O ir pats grafas yra puikus šokėjas, nieko daugiau.

Vikontas nusišypsojo.

- Žinoma, markize, bet jūs puikiai žinote, kad šokiai kartais pasako daugiau nei žodžiai. Ypač kai kalbama apie žmones, kuriuos vienija... ypatingas ryšys. - jis žvelgė į ją su tam tikra užslėpta šypsena, lyg bandydamas išgauti iš jos atsakymą, kurio ji nenorėjo duoti.