DRĄSIŲ NIEKAS NEŽUDO: TERNOVAI 3

PIRMAS SKYRIUS

PIRMAS SKYRIUS

„Nuolat bėgant, gali vieną kartą nugriūti ir nebeatsikelti"

ADAMANTAS

„Stovėjau ten netekęs žado, nelabai pajėgiantis suvokti, ką girdėjau. Stovėjau ten ir visi seselės žodžiai plaukė kažkur pro šoną. Visas nerimas ir nervai tiesiog išsijungė, atrodo lyg saugodami mane patį. Labai sunkiai nuryjęs, praktiškai kaip užstrigusį obuolio kąsnį gerklėje, vėl sugrįžau į koridoriaus erdvę, vėl išryškėjo žmogaus, stovinčio prieš akis, balsas.

- Ji laukėsi septintą mėnesį, - netikėjau. Nupurtė kažkoks šiurpas per visą kūną.

- Ir tas septynių mėnesių naujagimis yra kažkur ten, - nusitraukdamas kaukę nuo burnos atsakė už manęs pasirodęs chirurgas. Aš buvau tokiam šoke, kad vargiai virškinau žodžius. Jis pažinojo mane. Žinojo, kad aš kriminalistas. Tiesą sakant, kas galėjo nežinoti?

- Kiek šansų, kad jis gyvas? – vos rinkau sakinį.

- Su tinkama įranga yra šansų. Tik klausimas, kokia tai įranga. Jai tai padarė tiesiog gatvėje, esant be sąmonės.

- Jos dukra, - bandžiau prijungti galvą prie smegenų, bet ne itin sekėsi. Norėjau būti daugiau išgėręs, kad nesuprasčiau, kas dedasi. – Jos dukra Elita čia. Kur ją galėčiau rasti?

- Ji su šeima laukia antrame aukšte, - jis praėjo pro mane.

- Gydytojau, - sustabdžiau jį suspausdamas kumščius. Nežinojau ar norėjau tai žinoti. Ir visgi paklausiau. – Kiek šansų, kad ji išgyvens?

- Ar tikite Dievu? – paklausė jis. Kai tema sukasi apie dangų ir pragarą supranti, kad daugiau nebekyla jokie klausimai.

Visu greičiu užlipęs laiptais į viršų, taip ir sustojau koridoriuje. Lyg pajutus Elita pakėlė į mane akis. Prie jos sėdėjo tik Artiomas. Nemačiau nei tėvo, nei Arėjo. Ji atsistojo ir po kelių vos ją nešančių žingsnių, bėgte atbėgo į mano glėbį. Stipriai apkabinęs priglaudžiau prie krūtinės. Artiomas atsistojo ir atėjo šiek tiek arčiau.

- Turėčiau nuvažiuoti pasirūpinti Gabriela ir Migle. Jeigu kažko prireiks, Elita, būtinai kreipkis, - padėjo ranką ant peties. Ji palinkčiojo, bet į jį nebežiūrėjo. Jis praėjo pro mus.

- Adai, jie net neleidžia jos pamatyti. Man reikia ją pamatyti.

- Ji reanimacijoje. Ten žmonių neleidžia, Elita.

Ji tą gerai žinojo, tiesiog atsisakė tikėti realybe. Jeigu ne aš, tai ji net nestovėtų ant kojų. Laikiau ją, nes buvau vienintelis jos ramstis. Čia koridoriuje daugiau nemačiau nei vieno, kuris būtų šalia. Kur jos tėvas? Kur Arėjas? Ką jūs darot?

- Jie sakė, kad būklė buvo stabilizuota, bet daugiau nieko nepasakė. Ar žinai ką nors daugiau? Galbūt kalbėjai? – ji pažvelgė į mane užverktomis akimis. Ką aš turėjau pasakyti? Kad jos mama buvo išvilkta iš mašinos ir išdarkyta vidury gatvės? Kad jos brolis buvo išimtas per prievartą ir išgabentas Dievai žino kur? Ką čia visi turėjome jai pasakyti? Kad dabar kritinis laikas ir niekas čia negali kvėpuoti? Kad visi išsibarstę po ligoninės teritoriją, bent jau taip maniau, kad tik nereikėtų priimti fakto, kad niekas to neišgyventų? Kad nereikėtų to garsiai pasakyti? Pažvelgti į akis tiems, kurie žinai, kad neatlaikys? Ji neatlaikys. Jai pačiai reikėjo peties atlaikyti didžiulę naštą, o dabar ta našta jai bus nebesvarbi.

Ir visgi, ko nesitikėjau, mano telefonas ėmė skambėti su nežinomu numeriu priešaky. Nors ir delsiau akimirką, bet atsiliepiau. Nebuvau tikras, kieno tai numeris.