DRĄSIŲ NIEKAS NEŽUDO: TERNOVAI 3

DVYLIKTAS SKYRIUS

DVYLIKTAS SKYRIUS

„Tokie dalykai „Šiaip" variantu niekada ir nepasibaigia"

KAULAS

Mudu su Gabriela ginčijomės, kur važiuoti. Nusiteikiau ir siūliau jai padaryti tą patį, kad grįžtam į jos dėdės namus. Nulipusi numetė ant žemės krepšį palei motociklo ratus ir nusiėmusi šalmą, atidavė jį man, kad padėčiau po sėdyne.

- Tik ir bandai nusikratyti manęs, - liūdnai nusišypsojo ji. Pasukau raktelius ir išjungiau variklį. Nuleidau antveidį ir sužiurau į ją.

- Tau reikia pasirodyti dėdei, - parodžiau smiliumi į jos namų duris.

- Su tavimi aš jaučiuosi saugiausiai. Namuose nebe tas pats, - papurtė galvą ji.

- Malonu, kad taip galvoji, bet tai visvien tavo namai ir tavo dėdė. Jis rūpinasi tavimi labiau nei tavo paties tėvas, - pakomentavau. Ji atsiduso palinkčiodama. – Pasilaikysiu jį pas save. Mokesčių neimsiu, - pajuokavau, nors nesijaučiau laimingas ar kažkaip gerai nusiteikęs.

- Tu liūdnas, - tarė ji.

- Man viskas gerai.

- Dėl to, ką išgirdai, tiesa? – paklausė ji.

- Dėl to, kad mokesčių nurėžė virš dviejų milijonų? Parodyk nors vieną, kuris liktų laimingas, - suraukiau antakius. – Nesiruošiau su juo aiškintis dėl pinigų. Jie net ne mūsų. Čia prakeikti pinigai ir kas dieną neriame kilpą sau ant kaklo dėl jų. Gyventi aš noriu ir kuo greičiau jais nusikratysime, tinklą uždarysime, tuo greičiau viskas baigsis.

- Tai ne pinigai, - pakreipė galvą ji. – Keiti pokalbio temą, - priėjo ji arčiau ir švelniai nutraukė šalmą nuo galvos. – Eime su manimi į vidų, - priglaudė kaktą prie manosios. Užmerkiau akis, jausdamas jos vėsią ranką perbraukiant per apnuogintą kaklą.

- Tu turi apsvarstyti dalykus, Gabriela, - nurijęs tariau. – Turi suprasti, kad tai, ką turėjom prieš tai ir buvo bet kur, bet kas ir bet kaip. Daugiau taip neišeis, - lėtai papurčiau galvą. – Nebežiūriu aš į tai kaip į pramogą, - šiurpuliukas perbėgo per kūną nuo jos pirštų braukymo per mano nuogą odą. – Į tave nebežiūriu kaip anksčiau. Tau devyniolika ir tu turėtum džiaugtis viskuo, kuo džiaugiasi tavo amžiaus merginos, - ji priglaudė lūpas prie manųjų. – Baik. Reikia atstumo. Mudu blaiviai negalvojam, - nutraukiau. Ji suėmė mane už veido.

- Nustok kovoti su tuo, kas neišvengiama, - plačiai atmerktomis akimis žvelgė į mane ir reikalavo to, ko negalėjau sau leisti. – Nustok ir eik su manimi, - ji truktelėjo mane už rankų ir vis skatino ir skatino. Ištraukiau raktelius, nulipau ir nustūmiau motociklą arčiau įėjimo, pinigus paimdamas su savimi. Ji mane už rankos it kokioj priežiūrioj atsivedė į šiltus namus.

- Gabriela? – atsišaukė balsas iš virtuvės.

- Grįžau, - pridėjo pirštą prie lūpų, kad tylėčiau. Su mumis buvo pinigų krepšys. Nereikėjo dėdei apie tai žinoti.

- Norėsiu pasikalbėti, - tarė dėdė.

- Truputį vėliau? – primerkė akį ji, mostelėdama ranka, kad lipčiau į viršų. – Norėčiau palįsti po dušu ir dar turiu šiek tiek namų darbų rytojaus dienai.

- Nepamiršk susirasti manęs, - pažadėjo ji ir atsekė paskui mane. Koridoriuje akis į akį susidūriau su iš kambario išeinančia Eiva. Uždarydama duris stabtelėjo sužiurdama į mane. Išgirdusi Gabrielą, ji tuoj pat grįžo atgal į savo kambarį. Nieko nesupratau. Kas čia pas jas per seserystė? Mes tai nors rankas atvirai kapojamės ir ginklais į kaktas taikomės, o čia kas per tylus nebylus karas? Siaubinga taktika.