DRĄSIŲ NIEKAS NEŽUDO: TERNOVAI 3

AŠTUNTAS SKYRIUS

AŠTUNTAS SKYRIUS

„Gamta gamtą tvarko"

ADAMANTAS

Kai atsikėliau iš lovos, Itanas buvo palikęs man žinutę, kad Arėjo pagal telefoną nesusekė. Jis išjungtas. Atsikėlęs nužvelgiau Elitą, vis dar nusisukusią ir miegančią. Šį kartą nakvojome mano namuose. Jai čia buvo daug geriau. Jos emocijos buvo stabilesnės nei ten, kur gyveno jos šeima. Atsikėlęs apsivilkau drabužius ir nusileidau į apačią. Iki manęs atriedėjo Haris, ištiesdamas kavos puodelį prieš akis.

- Ačiū. Šito dabar labai norėjau, - tyliai tariau, nulipdamas nuo paskutinės pakopos. – Ką nors aptikai?

- Ne, Arėjo telefonas išjungtas, - papurtė galvą Haris.

- Tą patį parašė ir Itanas, - palinkčiojau. Praėjau tiesiai į virtuvę. Haris atriedėjo paskui. Pastūmiau telefoną ant stalo ir ėmiausi pusryčių ruošimo. Planavau kažką palikti Elitai ir tada važiuoti į biurą. Reikėjo svarstyti, ką daryti ir ko imtis. Galva buvo kvadratinė. Nei viena protinga mintis nelindo į galvą. Vidury pjaustymo ir kavos virimo, staiga ėmė vibruoti mano telefonas. Dirstelėjęs, kas skambina, bet pamačiau nežinomą numerį. Nusivalęs rankas paėmiau ir atsiliepiau.

- Laba diena. Ar kalbu su Adamantu? – kažkas paklausė kitame telefono gale.

- Taip, kas skambina? – suabejojau. Balsas nebuvo girdėtas.

- Barmenas iš baro „Lemon or Chesse", - suraukiau kaktą. Kad ir kiek ar kur gėriau, bet dar tokioje vietoje neteko būti. - Jūsų numeris buvo paskutinis iš kurio buvo skambinta. Gal galit atvykti paimti savo draugą? Jis čia geria jau kelinta diena iš eilės ir šį kartą nebeatsikelia.

- Ar jis bent kvėpuoja? – paklausiau suraukęs kaktą.

- Kvėpuoja, bet miega. Abejoju ar pats ant savo kojų pasikeltų.

- Gerai. Pasistengsiu greitai atvažiuoti. Laikykit jį ten. Blogiausiu atveju, kvieskit kriminalistus, - perspėjau. Baigiau pokalbį, pasisukau į Harį kiek suabejodamas, kas liko iš mūsų garsaus tirono Arėjaus.

- Bent jau atsirado, - sumojo Haris, apvažiuodamas stalą, gana gerai girdėdamas tyloje apie ką čia kas kalbėjo. Teks šiandien praleisti rytinį važiavimą į biurą. Paimsiu Arėją, parvešiu namo, tada gal ir nusigausiu iki savo kabineto. Pasiėmiau tik juodos duonos gabalą ir atsidusęs nuėjau link išėjimo. Nusivalęs mašiną, sėdau už vairo ir užvedžiau variklį. Kol šilo mašina, išsitraukiau telefoną ir suvedžiau paieškoje to baro pavadinimą. Net atlošiau galvą atsidusdamas.

*****

Pasirodo neveltui to baro nežinojau. Jis praktiškai ne Ladone, o jo pasienyje. Vietinis baras iki kurio vilkausi šimtą kilometrų tik tam, kad pasiimčiau savo absoliučiai girtą, galvos nepakeliantį priešą. Kelias buvo slidus, snigo, pakeliui viena kita gyva dvasia su savo mašina. Pakeliui nusipirkau kavos, kuri priminė visišką myžalą. Buvau išrankus: arba Kavos namai, arba iš mano namų Hario, arba mano paties daryta. Haris jau buvo su patirtimi, nes ne kartą spjaudžiausi nuo jo kavos. Po tų kartų patobulėjom.

Važiavau beveik pusantros valandos. Pastačiau mašiną kelkraštyje netoli krovininio sunkvežimio ir susikišęs rankas į kišenę nuėjau į baro vidų. Įėjęs apsižvalgiau. Ankstus rytas. Čia nieko nebuvo, išskyrus barmeną, valantį bokalus. Pažvelgiau į jį.

- Adamantas? – pasitikslino.

- Jūs man skambinot, - tariau.

- Užtrukot. Jis pabudęs, bet nepasikelia, - parodė pirštu į tamsų kampą prie atokiausio staliuko. Gulėjo ne vienas butelys ant stalo.