DRĄSIŲ NIEKAS NEŽUDO: TERNOVAI 3

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

„Tiek nervinausi, kad net per daug ramus"

ADAMANTAS

Sėdėjau priešais dvi lentas. Itanas užsakė naują. Iš pradžių tai skambėjo absurdiškai, bet turint dvi dideles problemas, tai buvo visai nebloga idėja. Sukiojausi su visa kėde spoksodamas čia į Tijano vardą viduryje, čia į Beždžionių tinklo pavadinimą. Vis braižydavau. Kapas tuščias ir pelenai ne brolio, nes nesuveikė visi suraižyti simboliai ant urnos. Dorijanas imitavo jo savižudybę ir buvo užskaityta, kad nusižudė pats. Priėjęs pažymėjau, kad jis geba teleportuotis, kad tai įmanoma, kad jis turi telekinezo gebėjimus. Jį nutrenkė atriedėjęs traukinys. Jis krito priešais traukinį. Jis galėjo panaudoti savo teleportaciją. Jis bandė save nukelti kitur, bet nespėjo ir galėjo įvykti trikdis. Jis liko gyvas, bet abejotinos būklės. Kažkas turėjo jį ištraukti. Kažkas turėjo jį prižiūrėti, kol jis atsigaus. Surinkau Hario numerį.

- Man reikia, kad išsiaiškintum ar sutrikdyta teleportacija turi įtakos nužengti į Tartarą, - iš karto tariau jam atsiliepus.

„Labas ir tau" – sumojo jis. - „Tu apie Tijaną" – iš karto suprato jis.

- Svarsčiau, kad jis pas mus teleportavosi. Jis turi tokį gebėjimą. Kodėl jis neperšoko, vos tik jį Dorijanas nustūmė? Nes didelė tikimybė, kad nespėjo peršokti. Vidury šuolio jį greičiausiai visvien numušė. Sutrikdė šuolį. Turėtų būti kažkokios pasekmės viso to. Jis negalėjo tiesiog pats vienas išsikapstyti. Kažkas visą laiką buvo su juo, - Haris pažadėjo perversti namuose esančias knygas pirmame aukšte ir paieškoti informacijos, o pats grįžau prie Beždžionių tinklo. Ką su jumis man daryti? Jie visą šį laiką buvo tylūs. Atrodė taip, tarytum jų net nėra Ladone. Kažkur lakstė velniškai dideli, pavogti pinigai. Be jų neįvyko svarbūs dalykai, tik neaišku kokie. Pro duris atlėkė net nesibeldęs Eronas.

- Tu belstis pamiršęs ar kas tau yra? – burbtelėjau nepatenkintas. Tarp mūsų su Eronu buvo šioks toks stabdis. Mudu vis dar nesikalbėjome apie tai, ką jis matė Malijaus sodyboje, apie mano talentus, apie tai kaip jis liūdijo prieš mane svarstyme. Nors atrodė, kad elgiasi mandagiai, bet giliai širdy žinojau, kad tebelaiko paslaptis ir emocijas nevisai tinkamas viešumai. Svarsčiau, kad Arėjas galėjo jį užčiaupti. Eronas dirbo Arėjui. Tą gana aiškiai žinojau.

- Atsiprašau, Viršininke. Yra problemų, - uždusęs tarė jis. Pasisukau į jį. – Turime lavonų.

- Koks adresas? – atėjau prie stalo, užverčiau visus dokumentus ir griebiau striukę.

- Adresai, Viršininke, - pataisė jis mane. Suraukiau kaktą. – Lavonai visame mieste.

- Kviesk visus. Vienas nesuspėsiu. Tegul neprileidžia nei vieno.

- Iškviesti Arėjų? – pasitikslino.

- Pats paskambinsiu, - traukdamas telefoną atsakiau jam. Tiesa, mano paties telefonas ėmė skambėti. Mirksėjo Arėjo vardas. Įkvėpęs atsiliepiau. Jis paaiškino, kad jau važiuoja į pirmą įvykio vietą. Surinkau ir Kaulo numerį. – Riedėk pas mane. Yra darbo. Koordinates numesiu.

Sėdau už vairo ir išvairavau. Jau senokai jungiau savo švyturėlius, kas labai palengvina eismą gatvėje. Visi traukiasi į šoną.

Pirmą radom prekybos centro aikštelėje. Dirbti buvo lengva. Oro sąlygos tenkino, gal kiek slidoka, bet čia Ladone visi jau buvo prie to pripratę. Mes amžinai kaip ant ledo. Čia jau buvo ir Arėjas.

- Ką turim? – paklausiau.

- Kodėl tau neužlipus ir nepažiūrėjus? - rimtu veidu tarė Arėjas. Suraukiau kaktą. Užsitraukiau vienkartines pirštines, vienas kriminalistas man padavė antbačius. Teko ropštis ant visureigio kapoto, kad pamatyčiau gulintį ant stogo. Pasilaikydamas krūptelėjau. Dar truputį pasispyręs kojomis per stiklą, užlipau ant stogo. Plačiai išsižergęs, kad nepaliesčiau lavono nužvelgiau jį nuo galvos ligi kojų.