DRĄSIŲ NIEKAS NEŽUDO: TERNOVAI 3

SEPTINTAS SKYRIUS

SEPTINTAS SKYRIUS

„Nesunaikinkim šio tavo skambaus statuso"

VIKTORAS

Sekančioje stotelėje įlipau į bet kurį autobusą. Lyg visi važiavo pro tą pusę. Susinervinęs numečiau kuprinę ant galinių autobuso sėdynių ir atsisėdau prie lango. Iš priekinės kuprinės kišenės išsitraukiau ausinukus ir užkišau ausis, kad negirdėčiau sumauto pasaulio garsų. Paieškoje suvedžiau Smash Into Peaces dainų sąrašą ir įsispyręs į kitos sėdynės atlošą atlošiau galvą stebėdamas praeivius šaligatvyje. Autobusas pajudėjo ir tiesiog važiavau kažkur. Nebuvau iš tų važiuojančių viešuoju transportu, bet dabar jausmas buvo toks, lyg turėčiau daryti tai, kas paprastai verčia įjungti smegenis ir galvoti. Sunku buvo suvokti, ką Dorijanas slėpė nuo mūsų visų, nuo manęs. Gal ne kiti, bet aš buvau jo artimiausias brolis ir draugas, mudu gyvenome tame pačiame name, mudu buvome vienas kumštis ir jis viską slėpė nuo manęs.

Tijanas buvo tokia asmenybė, kuri sujungdavo mus, centras ir kumštis, ausis ir petis. Viskas priklausydavo nuo situacijos. Jis buvo iš tų, kur stodavo ginti betkurį iš mūsų. Jis buvo tas, kurio šypsena visus brolius priversdavo pakeisti nuotaikas, rasti būdą atsistoti, kai sunku, ir pamiršti problemas, kai jų per daug. Tijanas buvo šeimos širdis, o dabar jis jos net neturėjo. Dorijanas melavo visiems. Jis melavo visiems, kad galėtų būti svarbiausias, kad visi manytų, jog jis ta grėsmė apie kurią turėtų suktis mūsų visų likusių mintys. Tai jau antras svarbus dalykas nuslėptas nuo šeimos. Dvyniai, o dabar dar ir iš kapų išlipęs Tijanas. Tuomet ką mes palaidojome tame kape? Jeigu tai buvo ne Tijanas, kas guli tame karste?

Išlipau prie biliardo ir boulingo namų. Visai netroškau grįžti namo, o ir slampinėti po namus ir sukti mintis ratu dėl to, ką pasakė Dorijanas, praktiškai tiesioginis galvos skausmas. Paprašiau aptarnaujančio prie kompiuterio, kad duotų laisvą stalą pamušinėt biliardą, atneštų bokalą alaus, padėklą užkandžių ir be užmokesčio iš karto, nes net nežinojau, kiek planavau čia sėdėti. Turbūt, kol pats iš to kamuoliuko gausiu į kaktą. Nusimečiau striukę, kuprinę ant kėdės ir išsirinkau lazdą. Telefono garsą išjungiau velniop ir užsiėmiau savais reikalais. Sudėjau kamuoliukus į trikampį. Padavėja atnešė alaus. Apėjęs stalą pradėjau. Kol svarsčiau su savimi, kokie čia protingesni ėjimai, laiptais į viršų užlipo Miglė. Suraukęs kaktą atsitiesiau taip ir neišmušęs sekančio ėjimo. Ji atsitraukė striukės užtrauktuką, nusiimdama kepurę ir nužvelgdama čia pakankamai užimtus stalus. Daug jaunimo žaidė biliardą, apačioje girdėjosi boulingo kamuolių ir kėglių trankymasis. Padavėja praėjo pro šalį ir atnešė didelį padėklą nuo rūkytų dešrelių iki skirtingų rūšių sūrių, su traškučiais ir skirtingais padažais. Galėsiu tūnoti iki vakaro. Pasirėmęs lazda žiūrėjau į ją, o ji vis dar dairėsi, kol akys susidūrė su manosiomis. Kažkokia nuojauta kuždėjo, kad ji ieškojo būtent manęs, nes atėjo viena. Būtų buvęs planas žaisti, būtų atėjusi su kompanija ar bent jau Gabriela. Nors nebent tokia norinti pabūti viena kaip aš su savo lazda ir krūva kamuoliukų. Ji atėjo iki manęs. Aš nei nekrustelėjau.

- Jaučiu, kad ne sutapimas, - svarsčiau nusišypsojęs.

- Žinoma, kad ne, - numetė kuprinę ant laisvos kėdės. – Sekiau tave. Mačiau kaip susipykai su broliu, - nusivilko striukę.

- Šeimoje visko būna. Manau pati supranti, - vos kilstelėjau ranką.

- Suprasdavau. Dabar jie visi kapuose, - atsakė ji be jokios šypsenos. Trumpa minutės tyla, grojanti muzika ir įkvėpęs vėl prabilau:

- Kad jau toks sumautas tas šeimos reikalas, tai nežinau, gal nori palošti? – parodžiau į kamuoliukus. Ji iš lėto apėjo stalą ir išsirinko lazdą. - Užsakysiu atsigerti. Alaus?