DRĄSIŲ NIEKAS NEŽUDO: TERNOVAI 3

ŠEŠTAS SKYRIUS

ŠEŠTAS SKYRIUS

„Pasirinkai ne tas kojas"

VIKTORAS

Pirmas dalykas, ką išėjęs pro namų duris padariau, tai išsitiesiau ant ledo. Plojau tokį gerą ant užpakalio, kad taip ir likau sėdėti. Raudonas skruostas nuo merginos rankos, o dabar dar ir užpakalis nuo ledo. Vakar taip gerai nulijo, naktį šalo, tai ryte čiuožykla jau nuo slenksčio. Iki manęs pračiuožė per užšąlusį takelį Markas. Ištiesė ranką ir padėjo atsistoti, tarp dantų laikydamas pridegtą cigaretę.

- Kaip karvė ant ledo, velniai griebtų, - burbtelėjau atsistodamas, nusivalydamas kelnes. – Kaip jūs visi dar su sveikais kaulais?

- Lauke tiek tupėk, kiek mes ir būsi profesionalas, - susijuokė Markas. Mėgdavau kartais persimest vieną kitą žodį su čia dirbančiais vyrukais, ypač, kai išeidavau parūkyti. Dažniausiai sutikdavau Marką prie durų. Praėjus penkioms minutėms, pro duris su visa kuprine išėjo Dorinanas. Jau kaip tiesė visus tiltus ant to ledo, kur kątik pats sėdėjau, tai net prisimerkėm abu su Marku.

- Velniai griebtų, - nusikeikė lygiai taip pat kaip ir aš. Aš jau pasavau ten eiti ir padėti atsistoti. Marko batai geresni. Jis ten nedideliais žingsniais nužingsniavo ir padėjo atsistoti mano broliui. – Čia, kad rasčiau išbarstytą druską, Markai. Vaikai su Ariele susilaužys kojas, - burbtelėjo jis be nuotaikos.

- Būtinai, Šefe, - pastatęs ant kojų Dorijaną atsakė jis. Šiandien jautėsi, kad nenusiteikęs nei pokštų laidyti, nei išsidirbinėti. Markas pažvelgė į mane. Aš papurčiau galvą, kad nieko nekomentuotų ir nusekiau Dorijaną iš paskos.

- Vairuosi. Aš nenusiteikęs, - parodė smiliumi ir nuėjo į keleivio vietą. Nes dar buvo neaišku. Gūžtelėjęs pečiais, baigiau rūkyt ir numetęs sėdau už vairo, tuoj užvesdamas variklį. – Planetos blogai išsidėsčiusios? – paklausiau, įjungdamas šildymą, nes čia kažkas jį buvo nureguliavęs.

- Ką? – suraukė veidą jis. Skėstelėjau rankomis primerkdamas akis.

- Ko prarūgęs? – paklausiau tiesiai šviesiai.

- Nieko, - atsakė jis pasiremdamas į dureles. Supratau, kad nieko aš negausiu, nes kaip pro užkietėjusius vidurius. Išvažiavome pro paradinį ir toliau kiek užsnigtu miško taku. Pagarsinau muziką. Negalėjau pakęsti sėdėti tyloje. Supypsėjo mano telefonas. Greitai paėmęs dirstelėjau į žinutę. Į mano „Labas rytas", gavau vidurinį pirštą. Kaip pažaboti mergą, kurią pats subaladojau ne iš geriausių valių ir norų? Dabar ji baladojo mane. Kai išvažiavome į pagrindinį kelią ir dar kurį laiką sėdėjome muzikiniame fone, Dorinas prabilo:

- Arielė mato vizijas.

- Ji mūsų kilmės. Kokie čia fejerverkai dėl to? – gūžtelėjau pečiais.

- Tame ir problema, kad tai neįvykusios vizijos, - svarstė be nuotaikos. – Ji matė kaip aš mirsiu, - prisipažino jis. – Dabar ir aš žinau.

- Puiku. Žinosim kaip išvengti šitos nesąmonės, - nudžiugau, bet jis į tai niekaip nesureagavo. – Dorijanai, vizijos nevisada pasitvirtina. Tu pats žinai, kad yra šimtai būdų kaip pakeisti tai, kas numatyta. Nes jeigu tu mirtum, tai reikštų, kad... – pažvelgiau į jį. Jis į mane.

- Žinom, kad šimtai būdų įmanomi, bet žinom ir tai, kad visus išbandžius visvien rasi būdą grįžti prie pirminės versijos.

- Ar klausei, ar vizijos bent kada keitėsi? Ar buvo daugiau variantų? – tikslinausi.

- Mudu mažai kalbėjom, - numykė jis. Atsisukau kelis kartus į jį, vis stebėdamas kelią.

- Pala, kaip tu sužinojai apie jos vizijas? – susidomėjau kilstelėjęs antakius. Jis pažvelgė į mane pats pakeldamas antakius. – Plojo vieną? – susijuokiau.