Tūkstantmečio karaliai

9

Nuo stipraus smūgio Violeta prarado sąmonę ir atsipeikėjo tik po kurio laiko ligoninės palatoje. Jai truputį skaudėjo nugarą. Bet tai buvo niekis. Ji tikėjosi, kad skausmas praeis ir vėl galės keliauti su Semu.

Violeta išlipo iš baltos lovos ir atvėrė palatos duris ir pamatė ateinantį žmogų rankoje laikantį užrašų knygelę. Žmogus su baltu chalatu buvo maždaug keturiasdešimties metų. Vyro garbanoti plaukai buvo medaus spalvos. Gydytojo akys pilkos. Jo veidas buvo trikampio formos.

-  Labas vakaras, Violeta ,- pasisveikino žmogus. - Aš esu Baironas Džiuinis.

Violeta nustebo, kad nepažįstamasis žinojo jos vardą, bet nuostaba išsisklaidė pagalvojus, kad su gydytoju jau kalbėjosi Semas. Tada nors ir nenoriai ji atsisėdo ant lovos.

Baironas apžiūrėjo Violetą, o po to pasakė, kad su ja norėjo kai kas pasikalbėti. Ji apsidžiaugė, nes tai galėjo būti tik Semas. Būtent todėl sutiko kalbėtis. Džiaugsmas akimirksniu išsisklaidė pasirodžius dviem policininkams. Tai buvo tie patys pareigūnai, kuriuos ji matė prie degalinės. Tik šį kartą jiedu buvo be sparnų lyg būtų norėję išsilieti tarp paprastų žmonių.

- Aš esu Keilas Čeisas ,- prisistatė aukštasis pareigūnas. - Tave apklaus mano kolega Li Husaras.

Abu policininkai buvo šviesiaplaukiai. Keilo Čeiso akys buvo tamsiai rudos, o Li Husaro pilkos. Abiejų porininkų odos spalva buvo brondzinė.

Li pradėjo kamantinėti Violetą apie Samuelį. O ji tylėjo lyg žemę pardavusi. Su lyg kiekviena akimirka tai vis labiau siutino policininką. Jis norėjo panaudoti fizinę jėgą. Tai pajautęs kolega paprašė Li atvėsti ir palaukti prie automobilio. Šis akimirksniu išlėkė iš palatos ir paliko Keilą vieną su Violeta.

- Tu privalai pasakyti ką žinai apie tą nusikaltėlį ,- garsiai pasakė policininkas.

Net jeigu būtų norėjusi, Violeta nebūtų galėjusi pasakyti, kur pradingo Semas. O ji kalbėti apie automobilio vagį visiškai nenorėjo.

- Aš nieko jums nesakysiu ,- tai išgirdęs jis nepatenkintas paliko ją vieną.

Violeta jautėsi sunerimusi dėl Semo. Troško kuo greičiau su juo pasikalbėti, išsiaiškinti, kas įvyko po avarijos ir sužinoti dar tuziną kitų dalykų. Pavyzdžiui kaip jam pavyko perskaityti Endžės mintis. Bet tai turėjo palaukti iki tol, kol jie susitiks.

Ji sėdėjo lyg ant adatų penkias minutes, kol nusprendė, kad gana laukti. Jautėsi gerai, o prieš išeidamas gydytojas patvirtino, kad ji atsipirko keliomis mėlynėmis, todėl nusprendė pabėgti. Lyg filme Violetai pavyko išeiti iš ligoninės niekieno nepastebėtai. Bet pasiekus išėjimą merginą lydėjusi sėkmė nusigręžė. Ją kažkas užpuolė. Nespėjus nieko suvokti kažkas trenkė per galvą.

Po kurio laiko Violeta atsikvošėjo. Vos atgavus sąmonę ji pamatė du policininkus. Keilas Čeisas vairavo automobilį, o Li Husaras sėdėjo keleivio sėdynėje.

- Ji pabudo,- tarė Keilas ir įjungė radiją.

Per radiją grojo Kai "Mmmh". Violeta prisiminė ją, nes ši buvo jos grojaraštyje.

Nuo smūgio jai sopėjo galvą. Nors ir nežinojo, kas smogė, bet įtarė, jog tai  Li darbas. Tik Violeta nesuprato kam to reikėjo. Bet nutarė nieko neklausti, nes bijojo išgirsti atsakymus. Ji tylėjo. Keilas ir Li tai pat. Tai tęsėsi apie valandą, kol Čeisas sustabdė automobilį prie kažkokio apleisto pastato. Prie pilkos spalvos statinio buvo nemažai sukrešėjusio kraujo ir griaučių. Kaip kurie buvo gyvūnų , o kaip kurie žmonių. Pamačius pro langą ne itin malonų vaizdelį Violeta suprato, kad tai buvo kankinimų vieta.

- Mes jau atvažiavome ,- pranešė Li Husaras. - Gali išlipti.

Violetos širdis ėmė plakti kaip pašėlus. Kojos tapo sunkios lyg būtų prikimštos švino. Niekaip negalėjo prisiversti savęs atidaryti automobilio durelių. Žinojau, kad vos išlipus prasidės kankinimai. Violeta dar nebuvo pasiruošus susipažinti su giltine artimiau.

- Aš jums pasakysiu viską ką žinau ,- pažadėjau išsigandusi Violeta.

Ir ji savo pažadą tęsėjo. Papasakojo apie Semo kovą su Keite, judviejų skrydį, automobilio pavogimą ir gaudynes. Tik nutylėjo apie Semo žuvusį draugą ir minčių skaitymą. Policininkams to pakako, kad apsigalvojo ir imtų važiuoti toliau.

- Kur tu gyveni ? - paklausė Keilas Čeisas.

Išgirdus tai Violeta vos neužspringo. Ji greitai turėjo pameluoti, nes negalėjo ir nenorėjo pasakyti savo tikrojo adreso, nes dar neketino grįžti namo. Norėjo surasti Semą ir apsaugoti mamą nuo nepažįstamųjų.

- Aš gyvenu baltame name prie jūros,- pamelavo Violeta.

- Mes tave saugiai parvešime į namus. Tik pasakyk mums savo adresą.

Ji pasakė išgalvotą adresą.

Visą kelią kol važiavo Violeta meldėsi, kad tik jie rastų baltą namą prie jūros. Įtarė, kad jie sužinoję apie jos melagystes nudobs ją iškart. Tie du angeliukai nei iš tolo nepriminė angelų sargų, kurie turėtų žmones saugoti nuo blogio. Jie Violetai buvo panašesni į demonus trokštančius ją nuskriausti.

Kelias, kuriuo važiavo buvo duobėtas. Beveik visą laiką reikėjo laikytis, kad nesusimtų už galvos. Violeta nenorėjo jos papuošti dar vienu guzu. Duobėtui keliui pasibaigus Keilas Čeisas sustojo prie vartelių. Smėlio spalvos varteliai buvo atidaryti, bet takelis vedantis į sodą buvo toks siauras, kad automobilis niekaip nebūtų galėjęs įvažiuoti.

- Li aš palydėsiu angelę iki namų ,- tai pasakęs Keilas išlipo iš automobiliu.

Violeta pasekė jo pavyzdžiu. Kurį laiką policininkas lukuriavo prie raudonos Mazda RX-8 markės automobilio. Pamačiusi, kad Li iš daiktavėžės ištraukė pistoletą pradėjo eiti kaip akis išdegusi. Policininkas , kuris norėjo Violetą palydėti į namus stengėsi nuo jos neatsilikti.

Įėjus į sodą sulėtinau tempą. Leido sau paganyti akis į margaspalves gėles. Ant vaismedžių sodo pakraščiuose augo įvairus vaisiai. Gėlės ir medžius laitė tuzinas darbininkų. Jie visi buvo apsirengę pilkos spalvos drabužiais. Sodo darbininkai nekreipė jokio dėmesio į juos einančius tolyn. Po maždaug dešimties minučių pėstute pamatėme baltą namą. Nors gal labiau tiktų ji vadinti prabangia vila. Šalia jos buvo takelis vedantis žemyn. Apačioje buvo matyti jūra.

- Pone Čeisai, ką veikiate mano kieme ? - paklausė šviesiaplaukis vyras užkopęs į kalną takeliu.

Nepažįstamojo linų spalvos plaukai buvo drėgni. Nuo jo drabužių varvėjo vanduo. Vaikino antakiai buvo suraukti. Žalios akys įdėmiai stebėjo policininką.