Tūkstantmečio karaliai

4

Nuo tos dienos, kai man buvo lemta sutikti Semą, Violeta pasikeitė. Iš pradžių net nekreipė dėmesio į tai, kad kartkartėmis pamiršdavo paruošti namų darbus, išnešti šiukšles, susitvarkyti savo kambarį ar net pavalgyti. Bet vėliau, kai man iš atminties ėmė dilti prisiminimai apie pirmąją meilę, dvi drauges kadaise jai reiškusias labai daug, aš ne juokais sunerimo. Nors prieš mama ir kitus vaidino, kad viskas buvo gerai, paslapčia domėjosi internete aprašomais amnezijos atvejais.

Kiekviename mano perskaitytame interneto puslapyje rašė apie tai, kad žmonės prarasdavo atmintį po didelių traumų, nelaimingų atsitikimų. O Violetai nieko panašaus pastaruoju metu neįvyko.

Vienintelis dalykas leidęs jai neišprotėti buvo meilė Semui. Šis jausmas užgimė jos širdyje taip staiga ir netikėtai, kad apakinta jo neiškart pastebėjau, jog po kiekvieno pokalbio, susitikimo ar pažiūrėjimo į tą paslaptingąjį rudakį prarasdavo dalelę savo praeities.

Kuo daugiau Violetos atmintyje atsirasdavo daugiau spragų, tuo mažiau jai rūpėdavo, kad per mažai pažinojo tą paslaptingą vaikiną, kad galėtų juo pasitikėti. Tai buvo didžiulė klaida, nes pabendravusi su Semu Lenderiu nežinojo apie nieko išskyrus jo vardą, pavardę ir tai, kad jis kaip ir aš lankė tą pačią mokyklą.

- Kas tau nutiko, dukrele?- su ašaromis akyse paklausė ankstyvą trečiadienio rytą Violetos mama.

Ji vis dar jautėsi siaubingai po to, kai jos draugė parvedė it mažą vaiką namo. Violetos dar ir dabar degė skruostai iš gėdos, kad niekaip neįstengė prisiminti nei savo adreso, nei kaip atrodė statinys, kuriame gyveno visą savo neilgą gyvenimą.

- Aš nežinau,- tai buvo šimtaprocentinė tiesa. Nors begalę kartų paslapčia domėjosi amnezija, vis dar buvo aklavietėje.

- Ar tau kažką padarė tas Semas?- keliais centimetrais už mane aukštesnės moters balse pajuto pykčio gaidelę. - Ką tas demonas padarė mano mergytei?

Nors mano mama Savana nepažinojo mano naujojo mylimojo, jo neapkentė visa širdimi. Jai atrodė, kad būtent tas rudakis kenkė Violetai kažkokiu būdu trindamas prisiminimus. Būtent dėl šios priežasties duktė niekuomet ir nepasiūlė vaikinui užsukti pas ją į namus susipažinti su moterimi švelniai tariant nemėgstančia jo.

- Jis nėra demonas!- ta akimirka mano skruostai užsiliepsnojo iš įniršio, Violeta garsiai padėjo dryžuotą puodelį su kava ant levandų atspalvio stalo. - Tu jo net nepažįsti, bet visuomet kaltini. Kodėl tu taip elgiesi? Nejaugi tau sunku susitaikyti, kad tavo duktė pagaliau pamiršo Frederiką ir vėl įsimylėjo?!

Rėkdama ant savo mamos, kuri norėjo tik gero Violeta jautėsi siaubingai. Nors nenorėjau to pripažinti, bet jautė sąžinės graužatį. Šio stipraus jausmo dėka nudelbė akis žemyn ir išėjo iš modernios virtuvės ir valgomojo įrengto vienoje patalpoje. Kiekvienas levandų atspalvio kampelis buvęs joje Violetai visuomet primindavo mamos mėgstamiausias gėles ir jos tamsiaplaukį tėvą. Kas kartą pažvelgusi į virtuvės baldus prisimindavau jo akis primenančias levandas, kurias kažkada dovanojo Violetos mamai.

"Jei tik žinočiau, kas su manimi darosi... Jei tik rasčiau kažką, kas man padėtų ištverti šį pragarą ir susigrąžinti prarastus prisiminimus..." - Violeta juto kaip iš akių pabiro ašaros. "Gaila, kad negyvenu tokiame pasaulyje kaip Klarisa iš serialo "Šešėlių medžiotojai". Mielai iškviesčiau demoną galintį gražinti mano prisiminimus ir paaukočiau vieną, o gal net ir kelis atminimus susijusius su Frederiku. Deja, tai neįmanoma..."

Ledinėmis rankomis mane tarytum iš snaigių pasiųstu blizgiu, šaltu rūbų Violetą apglėbė skausmas ir liūdesys. Tie du seni pažįstami sukėlė manyje didžiulį uraganą, kuris nusiaubė jos bandomą atstatyti pasaulį. Šiam virtus griuvėsiais aš paraudusiomis akimis, smarkiai besitrankančia ir kraujuojančia širdimi pabandė pakilti iš duobės, į kurią pakliuvau. Pirmą kartą man nepavyko, bet antrą... Paskutiniai ašarai sudrėkinus šviesų skruostą, jos pasaulyje stojo tyla. Nurimus siaubingai, visa griaunančiai audrai nejautė nieko išskyrus tuštumą.