Tūkstantmečio karaliai

7

Dar visai neseniai eidamas puikiai pažįstamu takeliu, vedančiu mokyklos link Semas naiviai vylėsi, kad sudaužius Violetos Lenoks širdį, galės amžiams palikti Kertarijaus miestą, bet klydo. Jam nepavyko pabėgti paslapčia. Lyg to būtų negana tai jautėsi užspeistas į kampą ir paskubomis bandė sukurpti įtikinamą melą, kuris jam padėtų išsisukti iš keblios padėties.

- Aš suteikiau tau progą pasakyti tiesą, bet tu užuot ja pasinaudojęs nusprendei pabandyti sukurpti saldų melą,- tą akimirka, kai graži ir pavojinga lyg tigrė nepažįstamoji Semą perprato, nuojauta man ėmė kuždėti, kad netrukus įvyks kažkas blogo. - Kadangi jau ankščiau paaiškinau šio žaidimo taisykles, metas draugei atskleisti tavo paslaptis, Samueli.

Išgirdęs vardą, kurio daugelį metų jo niekas nevadino, Semas krūptelėjo. Trumpą sekundės dalelytę vėl matė pašaipiai į jį žvelgiančius angelus ir demonus, girdėjo jų juoką ir viena už kitą siaubingesnius grasinimus. Vėl kaip kadaise jis jautėsi lengvai pažeidžiamas ir iš begalinės baimės meldė lemties, kad niekas neišduotų jo paslapties nei Baltosios, nei Juodosios karalystės valdovams. Anuomet, kai Semas buvo visiškai žalias ir nemokėjo nuslėpti savo tikrojo pavidalo gyvenau tarytum ant adatų, nes kone kiekvieną dieną išgirsdavo pasakojimus apie paslaptingus tokių padarų kaip jis dingimus.

- Ariele,- atsikratęs nemalonaus praeities slogučio, ištariau merginos vardą. - Įdomu kuo Violeta bus linkusi pasitikėti, kai sužinos, kad tu Eriko Vaito paliepimu nužudei Klarisą?

Iki šiol garbanės rankose laikiusios valdžią veidas išblyško it drobė. Paklaikusi iš baimės Semo bendraamžė stovėjo sustingusi lyg statula niekaip negalėdama patikėti tuo, kad per vieną akimirka jos prieš Violeta sukurtas įvaizdis subyrėjo lyg kortų namelis.

- Kaip tu galėjai atimti gyvybę tos, kuri tau visa laiką buvo kaip sesuo?!- šviesiaplaukė užsipuolė nespėjusią atsigauti nuo ką tik patirto smūgio savo bičiulę. Paraudusios lyg žarija mėlynakės balse Semas pajuto labai stiprų įniršį, pasišlykštėjimą savo drauge ir skausmą. Pastarąjį jausmą blondinė visomis išgalėmis stengėsi užgniaužti. Nors su juo tikriausiai kovojo iš visų jėgų, bet merginos pastangos buvo bevaisės, nes ne jos valioje buvo užgniaužti šią stiprią emociją. - Semui už tai, kad nepasakė savo tikrojo vardo aš sugebėsiu atleisti, bet tau... Kol mano atmintyje išliks šios svarbios akimirkos prisiminimai, širdyje neišblės neapykanta tau.

- Prašau, Violeta, paklausyk manęs,- maldavo Ariele žvelgdama liūdnomis akimis į draugę. - Aš galiu tau viską paaiškinti.

- Aš nenoriu daugiau klausytis tavo melų,- tai pareiškusi mėlynakė nusigręžė nuo savo bičiulės vien tam, kad ši neišvystų, kaip jos širdyje siautusiai įniršio bangai nusilpus, jai iš akių ėmė byrėti ašaros.

Nors ir labai Semas norėjo paguosti merginą, kuri nudelbusi akis žemyn graudžiai raudojo, bet negalėjo to padaryti, kol pikta linkinti būtybė svilino maldaujančiu jai atleisti žvilgsniu.

- Gal pagaliau užbaigsi šitą cirką ir nusiimsi nuo veido kaukę? - tarė Semas vos atplėšęs nuo skausme paskendusios šviesiaplaukės akis ir patraukęs garbanės link.

- Net ir tu nesupranti, kaip man skaudu,- vos girdimai kuždėjo rudaplaukė. - Manai, kad savo noru nužudžiau Klarisą? - man nereikėjo net patvirtinti, kad ji suprastų, jog būtent taip ir galvojau. - Jei mano tėvas nebūtų prasiskolinęs Erikui Vaitui ir po savo mirties palikęs savo šeimynykščiams milžiniškų skolų... Jei Baltosios karalystės valdovas nebūtų grasinęs išžudyti visus mano šeimos narius...

Jai nespėjus užbaigti pradėtos minties pasigirdo klyksmas. Mokiniai lyg išprotėję ėmė bėgti iš mokyklos nuo gresiančio pavojaus.

Per visą šią sumaištį Violeta pamiršo Semo paklausti iš kur jis sužinojo Arielės paslaptį.