Tūkstantmečio karaliai

5

Prieš susipažindamas su Violeta Semas gavo naują užduotį iš vieno mano slapta neapkenčiamo juodojo karaliaus pakaliko naują užduotį. Aukštas, juodbruvas vyras vos susitikęs su garsiuoju nefilimų naikintoju Semu Lenderiu pasiūlė nemažą sumą pinigų už tai, kad nužudytų vieną šviesiaplaukę merginą. Jis mokėjo gražiai užkalbėti dantį, o Semas taip stipriai troško iš savo priešo išmelžti kuo daugiau pinigų, jog labai greitai sutiko su jo pasiūlymu.

Jis buvo taip užsidegęs kuo greičiau įvykdyti užduotį ir susišluoti bjauriojo karaliaus pinigus į kišenę, kad net nei akimirkai nedrįso pagalvoti, kad pamils tą paslaptingą nepažįstamąją. O kai pagaliau tiesa it yla išlindo iš maišo ir ėmė badyti akis jis suprato, kad nesugebės atlikti darbo. Daugybę kartų mintyse kurpė įvairius pasiteisinimo scenarijus, kuriuose bandė atsiprašyti juo nusivylusio Džo Fleiko. Kiekvieną kartą Semui vis kas nors neįtikdavo, atrodydavo netobula. Nors giliai širdyje žinojau, kad jį paprasčiausiai stabdė baimė, bet nedrįso to sau prisipažinti bent jau iki tol, kol blondinė sužinojo vieną jo paslaptį. Tą akimirka, kai jos kryželis nudegino ranką ir merginos akys įsmigo į jį, Semas suprato, kad privalo viską kuo greičiau užbaigti ir pasitraukti iš Violetos gyvenimo. Kad tai galėčiau padaryti privalėjo pasimatyti su užsakovu ir sudaužyti mylimajai širdį, kad niekuomet nepuoselėtų tuščių vilčių, jog kada nors sugrįš.

Vis regėdamas prieš akis tą pačią nuolatos besikartojančią sceną, kurioje žavioji mėlynakė visai netyčia suprato, kad jis paprastas žmogus, žengė pažįstamomis gatvėmis. Keliavo, rodės visą amžinybę siaurais takais ir takeliais, kol prie seno, apgriuvusio, gelsvo pastato buvusiame pačiame Čelartašės pakraštyje išvydo pažįstamą padarą. Nors tas žmogus ir vilkėjo suplyšusius drabužius, jutau nuo jo sklindančią stiprią neigiamą energiją.

- Atėjai atsiimti užmokesčio?- net nežvelgdamas man į akis ir spoksodamas į bjauriojo statinio sieną tamsiaplaukis vyras suprato, kad už jo stovėjau Semas.

- Ne,- vos man tai ištarus, tamsaus gymio padaras atsigręžė į Semą. - Aš noriu, kad praneštum savo valdovui, jog aš atsisakau vykdyti jo man paskirtą užduotį.

Šokolado spalvos keliais centimetrais už Semą aukštesnio vyro akys ūmai pajuodo. Tą pačią sekundę, kai iš jų išnyko baltymai, o nematomi, juodi sparnai išvydo dienos šviesą, Džo įgavo visišką demono pavidalą.

- Kodėl nusprendei atsakyti šios užduoties?- nors tamsiaodis nebuvo pakėlęs balso, jis skambėjo griausmingai. - Nejaugi prabilo sąžinė ir nutarei išgelbėti niekinga angelo ir žmogaus palikuonę?

- Tavo valdovas apgavo ir mane, ir tave,- Fleikas žiojosi prieštarauti, bet Semas spėjo jam užbėgti už akių ir prabilti pirmas. - Toji mergina yra ne nefilimė. Ji yra galingesnė būtybė, tačiau kokia man nepavyko išsiaiškinti.

Nuoširdžiai vyliausi, kad šio paprasto argumento pakaks užbaigti nemalonų pokalbį ir jis greitai galės imtis plano antrosios dalies. Nors noras buvo ir labai stiprus, bet Semui šiandien jau antrą kartą nusprendė nesišypsoti fortūna.

- Juodosios karalystės karalius neprivalo kiekvienam jam dirbančiam asmeniui pasakyti visą tiesą,- pareiškė vis dar tebesvilindamas mane piktu žvilgsniu Džo.

Šis demonas niekaip negalėjo pakęsti tų, kurie apie karalių ištardavo bent vieną blogą žodį.

- Tiesa, bet jis turėjo susiprasti, kad ne toks padaras, kaip aš apsiėmęs vykdyti užduotį privalo žinoti visą tiesą apie savo būsimą auką.

Šį kartą vyras užuot pradėjęs ginti tą, kuris užuot ištiesęs pagalbos ranką jam leido skursti, stipriai sukando dantis. Jis nekibo Semui į atlapus tik todėl, kad iš netoliese buvusios parduotuvės išėjo keletas smalsių pensininkų.