Tūkstantmečio karaliai

3

Ruduo. Daugeliui žmonių gyvenimus šis metų laikas nuspalvindavo niūriais atspalviais, bet su Violeta jis pasielgė atvirkščiai. Jis užuot atėmęs iš manęs trapią viltį ir privertęs ją panirti į melancholiją padovanojo spalvas. Šios ją pažadino tarytum iš sąstingio ir privertė judėti į priekį, nors dalis manęs vis dar norėjo panirti į liūdesio gelmes.

Kol per savo klaikias abejonės, kurios Violetą bandė palaužti pastarąsias kelias dienas, nesutrypė vilties kibirkštėlės, pradėjo ruoštis ėjimui į mokyklą. Ankščiau jai kaip tikriausiai daugeliui paauglių ne itin patiko lankytis pamokose ir bandyti išmokti naudingus ir nenaudingus dalykus, bet dabar... Dabar aš su nekantrumu laukė, kol mama pagaliau baigs tvarkyti dokumentus ir Violeta pagaliau būsiu priimta į savo senąją mokyklą.

Niekaip neįstengdama nustygti vietoje ankstų penktadienio rytą išėjo iš vienaaukščio plytinio namo ir patraukė siaura gatvele mokyklos link. Nors dar nebuvo pranešta, ar Violeta galės joje mokytis, nusprendė paslapčia apžiūrėti pastatą. Troško sužinoti ar statyto praeitame amžiuje rūdžių spalvos statinio išorė pasikeitė ar liko tokia pati kaip regėjo paskutinį sykį. Ne mažiau už norą išvysti Jazminų gatvėje buvusią mokyklą troško pamatyti savo drauges Arielę ir Klarisą. Kadaise mes tris buvome labai artimos, bet viskas pasikeitė po Frederiko mirties. Per protą aptemdžiusį skausmą Violeta sugebėjo atstumti ne tik savo bičiules, bet ir daugelį žmonių troškusių nuoširdžiai padėti.

Mintyse kurdama atsiprašymo žodžius ėjo žolėmis apaugusiu keliu. Stiprus vėjas plaikstė jos šviesių plaukų sruogas į šalis ir negailestingai draskė nuo medžių lapus, kurie it rūbai dengė kiekvieną net ir mažiausią šakelę. Lėtai artėdama savo tikslo link prasilenkė su keliais nepažįstamais žmonėmis, kurie kažkur skubėjo.

Prabėgus maždaug dešimt minučių nuo mano kelionės pradžios ji išvydo prie pažįstamo pastato, kuris atrodė visiškai taip pat kaip prieš dvejus metus, vienišą, aukštą, rudaplaukę merginą. Kol ji neatsuko nugaros keturaukščiam pastatui ir nepažvelgė į ja tamsiai žaliomis, skvarbiomis akimis, Violeta nesuvokė, kad matė Arielę. Mergina, kurią išvydo Safrėjos miestelio centre, kaip diena ir naktis skyrėsi nuo mano ankstesnės draugės.

- Violeta... - jos balsas buvo daug duslesnis nei prisiminė Violeta. - Keista tave čia matyti.

Žvelgdama į šviesiaodę merginą, kuri savo mėgstamiausia auksinę spalvą buvo iškeitusi į juodą bei pilką, jautėsi taip lyg prieš akis matytų ne seniai nematytą draugę, o visiškai svetimą žmogų.

- Labas, Ariele. Kodėl su tavimi nėra Klarisos?- mintyse Violeta nusikeikė, kad užuot laikiusis suplanuoto pokalbio scenarijaus ėmė improvizuoti.

- Ji mirė,- rudaplaukės, kurios ilgi, stambiai garbanoti plaukai buvo supinti į storą kasą ir permesti per petį, balsas skambėjo taip lyg jai būtų visai nerūpėję, kas nutiko draugei.

Kurį laiką Violeta jautėsi tarytum žuvis ištraukta iš vandens. Kai pagaliau jai pavyko suvaldyti širdyje siautusią nuostabos bangą, pamanė, kad mergina nutarė negražiai pajuokauti ir jai taip atkeršyti, kad ilgai nebendravo, nei su ja nei su Klarisa.

- Tu juokauji, tiesa? - Violeta desperatiškai tikėjo, kad netrukus Arielė prisipažins melavusi.

- Ne, tai yra tiesa,- mano širdį dar syk perskrodus nuostabai, garbanė atsiraitavo savo kairę juodos striukės rankovę ir žvilgtelėjo į pilką laikrodį buvusį amt jos liauno kairės rankos riešo. - Mielai su tavimi dar čia pastovėčiau ir pasikalbėčiau apie mūsų bendrą draugę, bet negaliu. Turiu skubėti į pamoką, jei nenoriu vėl užsitraukti fizikos mokytojos nemalonę,- tai pareiškusi mergina nusigręžė nuo Violetos ir skubiu žvilgsniu nuėjo akmeninėmis plytelėmis išklotu takeliu.