Tūkstantmečio karaliai

2

Violeta visą dieną niekaip neįstengė pamiršti tos moters, kurios pečius puošė įmantrus aukso dirbinių ornamentai, o kaklą sunkus vėrinys. Jai į atminti labiausiai įstrigo ne tai, kad ji vilkėjo balinę suknelę ir po nepriekaištingai sutvarkytą sodą vaikščiojo smulkiais ir elegantiškais žingsneliais, o jos akyse švietęs liūdesys. Tas jausmas, kuriame buvo paskendusi karalienės širdis jai buvo ne svetimas, o net gi artimesnis nei kada nors būtų išdrįsusi pasvajoti.

Laikas. Būtent jo Violetai smarkiai pritrūko, kad rastų būdą, kaip išgelbėti mylimą žmogų ir įgyvendinti savo vienintelį norą. Vos pirmą kartą išvydusi Frederiką, ji buvo įsitikinusi, kad su juo bus lemta praleisti likusį gyvenimą. Nors jai anuomet buvo mažiau nei šešiolika, bet ji mąstė daug brandžiau ir svajodavau apie bendra ateitį su mylimu žmogumi. Deja, bet vieną dieną jos svajonėms buvo lemta subyrėti it kortų nameliui. Tą dieną, kai sužinojo apie tai, kad Frederikas sirgo nepagydoma liga privertė jos pasaulyje užgesti saulę.

Nuo tos akimirkos, kai paskutinį sykį pažvelgtų į jau nebegyvas mylimo žmogaus kakavos spalvos akis, prabėgo du ilgiausi ir tamsiausi gyvenime metai. Per kiek daugiau nei septynis šimtus trisdešimt dienų bėgantis laikas užgydė pačias giliausias širdies ir sielos žaizdas. Nors joje likusius randus vis dar labai skaudėjo, Violetai pamažu pavyko apsiprasti su netektimi ir įsivaizduoti gyvenimą be kovą su mirtimi pralaimėjusio mylimojo.

Lengvai grieždama smuiku liūdnas ir galinčias suvirpinti net ir pačias jautriausias sielos stygas melodijas, prisiminė seniai girdėtą dainą. Prieš daugybę laiko pamiršti žodžiai ūmai išplaukė iš jos tolimiausių atminties kertelių, o širdį užvaldė troškimas sudainuoti liūdnąją dainą šiame gyvenime paskutinį kartą. Netrukus beveik be jokių pastangų iš mano burnos išsiveržė žodžiai. Ir pirštai nejučia ėmė griežti rankoje laikytu smuiku.

Kadaise tu man dovanojai raudoną rožę

Ir prisiekei mane mylėti amžinai.

Nuoširdžiai patikėjau tavo ištartais žodžiais,

O tu mano širdį sudaužei.

Raudonai rožė greitai nuvyto,

O su ja ir mūsų meilė mirė.

Tavojoje širdy nebėra man vietos,

O manoji vis dar pasruvus krauju.

Kadaise tu man dovanojai raudoną rožę

Ir prisiekei mane mylėti amžinai.

Nuoširdžiai patikėjau tavo ištartais žodžiais,

O tu mano širdį sudaužei.

Ar kada nors išgis mano skaudžios širdies žaizdos?

Ar greitai iššaus dienai, kai man iš atminties

Išdils visi prisiminimai apie tave?

Nebenoriu stebėti saulėtekių daugiau viena ir skęsti

Nei kiek nemąžtančiame skausmo ir liūdesio liūne.

Man iš mūsų trumpos ir svaigios meilės liko

Tik prisiminimai ir tarp knygos puslapių

Nuvytusios ir sudžiuvusios rožės žiedas

Tai man primins tave amžinai.

- Violeta, privalai pagaliau atsižadėti meilės Frederikui ir gyventi toliau,- vos užbaigus dainuoti ir griežti išgirdo savo mamos balsą.

Šviesiaplaukė stovėjusi tarpduryje ir stebėjusi mane liūdnomis, mėlynomis akimis nieko nežinojo apie keistus dukters sapnus. Nors ją pasitikėjo daug labiau nei daugeliu žmonių, kuriuos buvo sutikusi savo gyvenimo kelyje, bet kažkodėl nenorėjo, kad mama žinotų apie jos regimą karalienę. Galbūt Violeta bijojo, kad sužinojusi tiesa mama bandys ją įtikinti, kad užsirašytų pas psichiatrą? O gal paprasčiausiai nenorėjo gąsdinti tos manimi besirūpinančios keturiasdešimtmetės moters, kuriai po skyrybų su jos tėvu buvo nepaprastai sunku atsitiesti? Kad ir kokia būtų tikroji priežasties, ji niekaip nebūtų galėjusi pakeisti fakto, kad savo tikrai melavo motinai.

- Aš seniai supratau, kad mano jaučiami jausmai manęs niekur nenuves tik nedrįsau sau to pripažinti,- atsargiai ant savo juodomis rožėmis išmarginto užtiesalo padėjo smuiką. - Dabar, kai pagaliau išdrįsau apie tai prabilti garsiai aš privalau atsikratyti visų praeities šešėlių.

- Jei nori, aš galiu tau padėti,- nors mama nuoširdžiai siūlėsi jai padėti, bet Violeta norėjo viena atsikratyti visų daiktų, primenančių nelaimingai pasibaigusią meilę.

Ji papurtė galvą.

- Aš noriu tai padaryti viena.

Mama neprieštaravusi apsisuko ir išėjo.

Likusi viena kambaryje, kuris pastaruosius dvejus metus dvelkė tamsa ir liūdesiu, nusprendė pirmiausia ištarti lemtingus žodžius, o tik po to leisti meilės prisiminimus praryti ugnies liežuviams.

- Aš atsižadu meilės, kurią tau ilgą laiką jaučiau, Frederikai,- jai pasirodė, kad sunki našta slėgusi pečius nukrito ir aš pirmą kartą per dvejus metus įkvėpiau neužteršto skausmu deguonies.

Atlikusi lengviausią užduoties dalį ėmiausi sunkiausios. Iš visų savo kambaryje buvusių saugyklų surinko kadaise buvusius širdžiai mielus niekučius, gedulo rūbus, nuotraukas, knygas ir jose išsaugotas visas sudžiuvusias gėles primenančias mylimąjį bei juos sudegino svetainėje buvusiame židinyje. Matydama, kaip visi praeitį primenantys dalykai pamažu virto pelenais Violeta suprato, kad prabėgs dar daug dienų, kol į jos namų duris pasibels laimė. Kada nors kažkam kitam padovanos savo širdį, bet niekuomet neįstengs pamiršti savo pirmos meilės užgimusios žiemą krentant baltoms snaigėms.