Automobilis pravažiavo ir aš iškvėpiau orą. Kelias minutes pagulėjau. Jau norėjau stotis, kol neišgirdau balso.
'Collins, kur tu?' Gatve ėjo Dylan.
Stengiaus daug nekvėpuoti ir būti tyliai. Jis ėjo gatve ir žvalgėsi. Išgirdau mobiliojo mygtukų spaudžiojimus ir jie nutilo.
'Jos nerandu. Gal ji vis dėl to nubėgo pro laukus?' Jis su kažkuo kalbėjosi. Tikiu, kad su primuštu biču.
'Gerai, grįžtu. Gal mirs iš dehidratacijos ar dar kokio šūdo.' Piktai tarė ir po kelių sekundžių prie jo privažiavo mašina. Jis įsėdo ir jie nuvažiavo.
O gal iš tiesų aš numirsiu iš troškulio ar maisto stygiaus? Nurijau seiles ir lėtai atsistojau. Jau buvo sutemę. Tikiu, kad kokia 1 nakties. Pradėjau žygiuoti link pusės, kuria važiuoja Dylan.
Jau švito. Kojos buvo išsekusios, tad paeiti nebegalėjau. Atsisėdau ir pradėjau galvoti.
Gal iki tos parduotuvės kelios dešimtys kilometrų? Man reikia tik telefono. Tai viskas ko man reikia. Nurijau seiles, kurių buvo labai nedaug.
Čia kaip dykuma. Nei vandens, nei maisto. Tik kelias ir jokio vaizdo horizonte. Išgirdau mašinos burzgesį. Atsisukau, manydama, kad tai jis. Bet klydau. Už vairo sedėjo pagyvenusi moteriškė.
'Dieve, vaikeli, kas tau nutiko?!' Atidariusi mašinos langą šūktelėjo.
Bandžiau prakalbėti, bet troškulys neleido.
'Prašau...' Sušnabždėjau.
'Lipk vidun!' Atidarė dureles.
Lėtai įsėdau. Gal tai mano išsigelbėjimas?
'Prašau duokite vandens...' Bandžiau pasakyti garsiau.
Ji pečiu parodė į butelį gulintį ant galinės sedynės. Paėmiau jį į rankas ir godžiai atsigėriau kelis gurkšnius.
'Ačiū jums.' Padėkojau.
Ji šyptelėjo ir tarė.
'Iš kur tu čia?'
'Gal matėte tą namą, kuris kiek manau čia vienintelis?'
'Oh taip, manau jį nusipirko kažkoks idiotas. Kas gali statytis namą kur šimto kilometrų tiksumu nėra nė gyvos dvasios?' Nusijuokė.
'Ar toli parduotuvė?' Su viltimi paklausiau.
'Čia nėra jokių parduotuvių. Tai tik kelias tiesiantis ilgai ilgai.
'Gal turite mobilųjį?'
'Taip. Kam skambinsi?' Išsitraukė ir padavė jį man.
'Savo tėvam.' Nusišypsojau didele šypsena.
