Sekanti dalis bus paskutinė!
'Štai.' Luke padėjo man lėkštę, kurioje buvo salotos. 'Sveikesnio maisto manau reikėtų, po visų pykinimų.' Nusijuokė.
'Ačiū tau!' Sušukau ir pradėjau valgyti.
'Gal nori eiti į lauką? Praverstų grynas oras.' Kai pavalgėme tariau.
'Gerai.' Jis sudėjo lėkštes į kriauklę ir priėjome prie durų. 'Imk šią striukę. Šalta šiek tiek.'
Jis man padėjo užsivilkti duotąją striukę ir patraukėmė į lauką. Gaivus vėjelis papūtė man į veidą. Nuėjome prie supamojo suoliuko. Atsisėdome ir pradėjome lėtai suptis. Tyla užgniaužė mano ausis. Čia tiesiog per tylu.
Bet tylą sutrumstė jo mobilusis. Jis nulipo nuo supynės palikdamas ją šiek tiek tabaluoti.
Jo veidas buvo rūstus ir kalbėjo nedaug. Lėtai nuėmė telefoną nuo ausies ir įsikišo į kišenę. Jis pasiliko taip stovėti.
Lėtai padėjau pėdas ant žemės ir nukrypavau iki jo. Paliečiau jo petį. Jis atsisuko.
'Kas skambino?' Švelniai paklausiau.
'Am... daktaras...' Jis mane vedėsi vėl ant to suoliuko.
'Ką jis sakė?' Pašokau iš vietos ir į jo veidą žiūrėjau labai susidomėjusiu žvilgsniu.
'Ateik.' Jis ištiesė rankas į mane ir atėjau prie jo. Atsisėdau ant jo kelių ir jis apkabino mano kojas.
'Klausyk. Tik nesinervink, gerai?' Jie sušnabždėjo man į ausį.
'Pasistenksiu.' Nurijau seiles.
'Tu... tu... nėščia...' Jis liūdnai sušnabždėjo.
'Ką?!' Norėjau nulipti ir šaukti, bet jis tik stipriau mane apglėbė.
'Nusiramink, širdele.' Jis pradėjo mane raminti.
'Man nusiraminti?! Manyje kažkokio psichopato vaikas!' Iš akių pradėjo riedėti ašaros.
'Tiesiog galvok, kad tai ne jo...'
'O tai kieno galvot, ką? Aš neturiu nei žmonių, su kuriais bendrauju artimai! Tik mama ir tėtis!'
'Tu turi mane. Aš tau galiu padėti.' Aš atsisukau į jį ir jo akys šiltai žvelgė į mane. 'Tu pasitiki manimi?'
'Aš... Turbūt...' Po mano žodžių jis sujungė mūsų lūpas.
