'Aš jo brolis.' Jo akys lėtai žvelgė į manąsias.
'Tu kas?!'
'Bet aš nepriklausau jo psichinių ligonių klubui. Mano mama, ji turi du sūnūs, tai Dylan ir Ted, o aš, na aš buvau doriausias iš visų, tad jiem nepritapau ir tiesiog į mane nekreipė dėmesio, tad aš pradėjau naują gyvenimą, bet kai sužinojau, kad jis išnaudoja merginą aš tiesiog... norėjau tave išgelbėti.' Jis susimėtė ir paėmė mano rankas. 'Aš tavęs nenuskriausiu. Niekada.'
Aš pabandžiau visą jo pasiaiškinimą suprasti, bet tam reikėjo laiko.
Galvojau, apie ką daugiau kalbėtis. Pradėjau vaikščioti po kambarį viską apžiūrinėdama.
'Kodėl čia vien balta spalva?' Sumišusi tariau.
'Tiesiog... man patinka balta spalva ir tai lyg ligoninės kambariukas.' Nusijuokė nervingai.
'Mano sužalojimai. Kokie jie?' Bandžiau pakalbėti rimtesne tema.
'Na kai kažkoks automobilis rėžęsi į tavo mašinos galą, tu atsitrenkei į medį, stiklas sudužo ir susmigo į tavo kūną, bei pasitempei kaklą, nieko rimto, išskyrus su šukėm reikalą.'
'Tad aš galiu jau daryti ką noriu?' Pakėliau antakius.
'Na taip.'
'Aš noriu susitikti su savo tėvais.' Ryžtingai tariau.
'Tu žinai, kad jis gali tave susirasti.' Suurzgė.
'Tai bent jau atvesk juos čia... Ir kodėl aš išvis tau rūpiu?!' Pakėliau balsą.
'Nes tu man patinki.' Jo lūpos prigludo prie manųjų ir pradėjo ritmiškai judėti tarpusavyje. Prieš akis pašmėžavo Dylan veidas ir atsitraukiau išsigandusiu veidu.
'Kas tau? Aš... atsiprašau...' Jis supratęs ką padarė greit pradėjo atsiprašinėti.
'Aš tiesiog... man reikia gryno oro...' Išlėkiau pro baltas duris. Pradėjau bėgti koridoriumi. Kažkokios durys atsirado man prieš akis ir įlėkiau į jas. Tai buvo balkonas. Uždariau duris ir atrėmiau į jas kėdę.
Kodėl jis mane pabučiavo?
Aš dabar turbūt sedėčiau lovoje ir gyvenčiau nuobodų gyvenimą... Vis geriau negu būti gaudoma kažkokio bukapročio. Per kūną perėjo šaltis. Žvilgtelėjau į lauką. Kažkur toliau, už tvoros stovėjo jis.
