Gulėjau lovoje, tamsa degino akis. Kodėl negaliu pabusti? Kodėl negaliu ištrūkti? Vis matau jos veidą. Baltą it šilkas. Vis regiu jos akis. Tamsesnes už giliausius šulinius. Vis kartoju žodžius, kurie badė mano gerklę.
-Atsiprašau... Atsiprašau...
Karčios ašaros sudrėkino pagalvę, kol mergina saldžiai kvatojosi. Ji jautėsi galinga, ji valdė mane.
-Atsiprašau!-Šaukiau iš visų plaučių.-Atsiprašau!
Staiga mano kambario durys prasivėrė ir šviesa nutvieskė sienas. Mama atbėgo prie manęs apsivilkusi tik plonučiais naktiniais. Susivėlę plaukai krito ant raukšlėtos kaktos.
-Ar tau viskas gerai?-Jos užsimiegojusios akys lakstė po mano kūną ir rinko ašaras nuo skruostų.
-Aš...-Netikėtai sukūkčiojau ir vėl pravirkau. Viskas atrodo dar blogiau šviesoje. Mama tvirtai apkabino ir ranka glostė mano nugarą.-Aš tik sapnavau košmarą...-Nekaltai sumelavau.
Siluetą, kuris neseniai stovėjo lovos gale nutrenkė staiga prasivėrusios durys. Aš net nemiegojau. Mano akys buvo plačiai atmerktos ir nors ir buvo tamsu-baltą veidą ir dar tamsesnes akis už tamsą aiškiai mačiau.
-Viskas gerai, Kasandra...-Sumurmėjo mama į mano rudus plaukus.
Ji išsitiesė šalia manęs ir dar tvirčiau apglėbė rankomis kūną. Jos šiltame glėbyje jaučiausi tarsi palapinėje, prie kurios niekas negali prisiartinti ar išgąsdinti manęs. Šis jausmas turbūt vadinamas saugumu. Jaučiuosi saugiai...
xxxxxxxx
Kai prabudau mamos šalia jau nebebuvo, galbūt todėl, nes laikrodis mušė septintą valandą. Pradėjau judėti ir aš. Atsiprausiau, bei apsirengiau. Susikroviau kuprinę, nes vakare nespėjau ir apsiavusi batelius nusileidau į apačią.
Ant stalo, kaip ir dažniausiai buvo palikti mamos pagaminti pusryčiai man ir raštelis šalia, linkintis skanaus maisto ir geros dienos.
Man bevalgant suvibravo telefonas kišenėje. Naujas pranešimas nuo Monos:
"Po dešimties minučių būsim prie tavo namų". Greit sumaigiau, kad lauksiu ir neskubėdama pabaigusi pusryčius išėjau į lauką. Teko palaukti, kol draugės mamos automobilis sustojo prie mano namų.
-Labas rytas, ponia Marin,-pasisveikinau vos tik įsėdau į mašiną.
-Labas, Kasandra,-moteris šiltai nusišypsojo per veidrodėlį ir vėl susikaupė ties vairavimu.
Priekyje sėdinti Monos vyresnioji sesuo Marta nenuleido akių nuo šoninio lango, o pati Mona draugiškai mane apkabino ir pakštelėjo į skruostą palikdama šiek tiek lūpų blizgio ant jo.
-Turiu dovanėlę Margaret Lenson,-piktdžiugiškai išsišiepė mergina.
-Manau, kad turėtum atstoti nuo tos merginos...-Nepatenkint sumurmėjau.
-Nagi, Kes... Juk ji pati nėra šventoji ir visi žino ką ta beprotė padarė tau.
-Kad ir ką sugalvojai, Mona, prašau to nedaryt,-persmelkiau draugę piktu žvilgsniu ir ji kaip mat nusivylusiu atodūsiu nupūtė savo piktą sumanymą.
Automobilis sustojo prie mokyklos, kuri buvo nutvieksta saulės spindulių, bet mokinių veiduose nesimatė nė trupinėlio laimės. Juos laimingus gali pamatyti tik penktadieniais arba pasibaigus pamokoms, tačiau net tada jie per daug pavargę demonstruoti savo džiaugsmo. Bet Monos sesuo Marta nesišypso nei penktadieniais po pamokų grįždama į jaukius namus, nei paskutinę dieną mokykloje, nei tada kai bet kuris iš mūsų nesusilaikytų nenusišypsojęs ji išlieka rimta. Ši mergina, metais vyresnė už mus, yra, lyg užrakinta skrynia, o jos šypsena-gerai paslėptas raktas.
