*Dabartis*
Neprisimenu kaip vakar grįžau namo. Abi per ašaras ir galybę atsiprašymų nematėm kelio.
Įsitaisęs kaktusas mano skrandyje pagaliau numetė spyglius ir pražydo! Tai buvo nuostabiausias jausmas. Nesu tikra ar kada nors jį vėl pajusiu, nes tąnakt prisiekiau Dievu, kad daugiau niekada jos nepaleisiu.
Ryte atsibudau puikios nuotaikos. Košmarų nebėra. Visi jie išsisklaidė ištarus slaptą burtažodį. "Atsiprašau". Jei tik būčiau žinojus, kad viskas grįš į savo vietas kai mes ir vėl susitaikysim, būčiau tai padarius nė nemirktelėjus.
Pirmadienį palaukiau Margaret prie mokyklos. Iškart ją pastebėjau. Ji vilkėjo pilką megztinį, kuris nustebino mano akis. Pilka spalva šviesesnė, nei juoda, tai beveik kaip balta.
-Labas rytas,-plačiai nusišypsojau, nes jai tikrai reikėjo padrąsinimo.
-Labas,-mergina nedrąsiai išsišiepė.
Pagriebiau jos ranką ir sunėriau mūsų pirštus. Jaučiausi taip pat kaip vaikystėje. Esam tik mes. Daugiau nieko.
Meg paskutinį kartą giliai įkvėpė ir iškvėpė stengdamasi nuraminti savo spurdančią širdutę, o aš pastūmiau stiklines mokyklos duris.
Lėtai žingsniavom koridoriumi pergrūstu mokiniais. Kai kurie iš jų pašaipiai varstė mus akimis arba šnibždėjosi ir badė pirštais, tačiau maža dalelė iš jų palaikančiai šypsojosi. Bet mes pakilom taip aukštai, kad visiškai nepastebėjom tų spyglių ir žiedlapių, kuriuos jie mėtė.
