Užsisvajojau bežiūrėdama į musę ropojančią ant mano matematikos vadovėlio. Ji savo smulkiomis kojytėmis šmirinėja po sudėtingus uždavinius, kartais stabteli, apuosto skaičius ir vėl tęsia kelionę po matematikos šalį. Šiai sparnuotajai būtybei viskas atrodo taip lengva... Priešingai negu man.
Knyga staiga užsivertė man prieš nosį nupūsdama mintis ir mažytę musę.
-Kes, ko lauki? Pamoka jau baigėsi,-susiraukė Mona.
-Oh, taip!-Mikliai pašokau nuo kėdės ir susimečiau daiktus į kuprinę.
Su drauge iš klasės išėjom paskutinės. Tyloje sekėm bendraklasius, kurie pažymėdami koridorius linksmais šūksniais ėjo į fizikos klasę, kur turėjo vykti paskutinė pamoka.
Jaučiau įtampą. Supratau, kad ir Mona ją pastebėjo, todėl ryžosi prabilti pirmoji:
-Tau viskas gerai? Pastaruoju metu elgiesi gan keistokai.
-Taip, viskas gerai.
-Nes tu žinai, kad visada gali man pasipasakoti, o aš visad padėsiu,-ji kalbėjo nedrąsiai kas jai visiškai nebūdinga, todėl viską stengėsi paslėpti po šilta šypsena dėdama 9-tos klasės fizikos vadovėlį ant suolo.
Nusišypsojau jai atgal užtikrindama, kad viskas TIKRAI nuostabiai klostosi. Ir nesvarbu, kad taip nėra. Bet juk kada nors bus.
Mokytoja užrašė temą ant lentos ir ėmė klausinėti mokinių ką apie tai žinome.
Ir vėl neišgirdau skambučio...
Dažniausiai tylioje patalpoje aidėjo Katerinos balsas, kartais įsiterpdavo ir Tonis norėdamas pasirodyti "kietu" su savo kvailomis replikomis.
Pagavau Margaret Lenson tamsias akis žvelgiant į manąsias. Per kūną perėjo šalti šiurpuliukai. Atbula ranka nusišluosčiau nosį norėdama įsitikinti, kad iš jos dar neropoja kirmėlės, kaip tąnakt. Mano laimei košmaras nesikartoja, tačiau kai vėl pažvelgiau į merginą-ji vis dar tebespoksojo.
Jos veide nebuvo nieko. Jokių emocijų, tik ramios akys, nosis, lūpos suspaustos į tiesią liniją ir šiek tiek atsikišę skruostai. Pyktis nežaižaravo rudose akyse. Lūpos nespinduliavo šypsenos.
Skambutis pažadino mokinius. Visi greit krovėsi daiktus į kuprines, išskyrus Margaret. Ši viską darė iš lėto, lyg tebemiegodama ir vis žvilgčiodavo per petį į mane.
-Gal nori užsukti pas mane?-Mintis nubaidė Mona stovinti greta manęs.
-Šiandien negaliu. Turiu keletą reikalų.
Kai vėl atsisukau į priekinį suolą, kur sėdėjo Margaret jis jau buvo tuščias.
-Iki, turiu eiti.
Nesulaukusi draugės atsakymo išbėgau pro duris. Skubėjau paskui juodą tašką einantį kiaurai per spalvotus žmones.
Nežinau ką darau. Tiesiog noriu viską išsiaiškinti. Viską pabaigti.
Vos nebėgau paskui ją, nes buvau gerokai atsilikusi. Gerai bent jau tas, kad ji manęs nepastebėjo.
Manau, kad žinau kur Margaret eina. Prie senojo tvenkinio. Niekas čia nebesilanko, kai atsirado naujasis. O kas norėtų būti prie apleisto vandens telkinio, kai gali nueiti prie švaraus ir sutvarkyto? Turbūt tik paslaptingoji Margaret Lenson.
Ji sustojo ir nusimetė kuprinę prie kojų. Paspartinau žingsnį, ką gali žinoti gal ji sugalvojo pasimaudyti. Paskui įšoks į vandenį ir pasivers kokia nors undine.
-Noriu rimtai pasikalbėti!-Piktai sušukau, kad atkreipčiau jos dėmesį į save. Norėjau, kad ji bijotų manęs, kaip aš bijojau jos. Bet jos veide tik šmėstelėjo vos pastebima šypsenėlė.
-Tęsk,-užkimęs balsas paskatino mane.
-Atstok nuo manęs. Nežinau kaip tu tai padarai, bet ir žinoti nenoriu! Tiesiog palik mane ramybėj!
-Aš nieko nedarau, Kasandra.-Ji kalbėjo taip monotoniškai ir taip ramiai, kad aš net pasimečiau. Nebežinojau ką pasakyti. Atrodo visi žodžiai ištirpo jos ramume.
