Aidas

"Mes tik žaidėme su aidu."

Žvarbus vėjas siautėjo aplinkui mergaites, jos stovėjo pievoje ir žvelgė į dar ne visai tamsa apgaubtą namą kurį aplinkui supa daugybę medžių.
- Pite, man šalta ar galime eiti namo? - vyresnė, bet nė kiek ne drąsesnė mergaitė sukuždėjo draugei ir dar labiau įsisuko į megztinį.
- Palauk, palauk! Tu dar nematei geriausio! - sukrykštavo mažė apsidairydama, - kaip ir sakiau, čia, šioje vietoje puikus aidas! Bo-nė! - paskutinį sakinį su draugės vardu ji tiesiog suklykė ir medžių tolybėse nuaidėjo tai kas buvo pasakyta.
- Pi-te! - taip pat suskiemenavo garsiai šaukdama vyresnioji ir gavusi atsaką išsišiepė. Mergaitės šūkavo viską iš eilės ir juokėsi, nes kas gali būti linksmiau už balso aidą kuris lyg ir skuba, bet nespėja su tikru garsu.
- Bri-ke-tai! - su šypsena Pitė žvelgė į draugę kol ji kvatojo.
- Girdėjau, kad kai kurie juos vadina geležinkeliu! Tu įsivaizduoji? Lyg mano dantimis važinėtų traukiniai! - Bonė pasakojo su tokiu užsidegimu, kol Pitė nesušuko:
- Ge-!
- Le-! - Buna norėjo pratęsti žodį, bet jai tariant šį skiemenį aido nebuvo.
- Oj, Pite, aš jau užkimau, mums tikrai reikėtų eiti! - ji kiek nuliūdino su šiais žodžiais draugę, bet juk sveikata yra brangi! Abi pasuko pieva link namų, kuriuos jau gaubė tamsa.
- Ge! - nuaidėjo jau įpusėjus keliui iš tos pusės kur jos žaidė. Bonė žvilgtelėjo į einančią draugę, juk balsas toks panašus į Pitės! Bet mažoji lyg ir nesuregavo, tikriausiai neišgirdo.