Aidas

"Gal ir baigsis šis košmaras..."

- Nežinau, aš pati nieko nežinau, tiesiog eikime miegoti..- Bonės šaukštas sudribo lėkštėje, jos pilve irgi tūnojo ta bjaurybė baimė.

Mergaitės sulindo po kaldra ir užsiklojo jas iki kaklo. Atrodo kaldra jas apsaugos nuo visų baisybių kurios čia prasidėjo.

- Išeik. - tylus kimus balsas pasigirdo už sienos ir mergaitės lyg elektros nukratytos pašoko iš vietos tvardydamosis nuo baimės šūksnio.

- Išeik.- žodžiai pasikartojo. Kažkas lauke, kažkas kas bando jas išvilioti.

- Boone..Kas čia? - Pitės akyse sužibo ašaros kurios nebuvo smulkios. Sumirksėjus žandais tekėjo tikros milžinės.

- Aš nežinau, nežinau. Iš pradžių mano balsas, dabar štai tai.. - vaikai sėdėjo įsitempę lovoje ir negalėjo suprasti kas vyksta, šiurpas pats lakstė po oda niekieno nekviestas.

- Išeik.

- Mama? Tėti? - Bonė suverkšleno lyg tikėdamasi jų atsako už sienos.

- Išeik.

- Kvaile, aišku, kad tai ne tėvai... - Pitės veidas buvo apgaubtas baimės, ji drebėjo lyg dabar būtų žiemos metas, o ji lauke stovėtų tik su savo plonyte pižama.

-Tiesiog... Tiesiog bandykime miegoti..- Bonė nenorėjo pradėti pyktis.

Mergaitės lėtai atsigulė atgal ir klausėsi kas vyksta, bet nieko nebesigirdėjo.

Baigėsi aidas, baigėsi šnibždesys, gal baigsis ir šis jų košmaras...