Aidas

"Aidas irgi pyksta"

Tuk. Tuk. Tuk.
Tai viskas ką jos girdi ausyse. Mėgaukitės, jei ne stebuklas, galėjo būti taip, kad jos to ir nebeišgirstų...
-
Traukinys dingo. Bėgiai išnyko. Mergaitės išpiltos prakaito pašoko iš lovos.
- Bone ar tai tebuvo sapnas? - Pitė bandė prakalbėti, bet balsas visiškai užkimęs. Bonė kilstelėjo kaldrą ir pažvelgė į savo kojas. Padai buvo subraižyti iki kraujo ir niekas to pakeisti negalėjo.
- Bent jau visas baigėsi...- vyresnioji stipriai apkabino mažę ir jos pasijuto daug saugiau.
Viskas. Viskas baigėsi. Košmaras nutrūko. Nutrūko kartu ir noras žaisti su aidu.
Iš kur mergaitės galėjo žinoti, kad aidas irgi pyksta. Kad aidas gali būti ir negailestingas....
THE END
-
Tai va, nenorėjau išplėtoti pabaigos, visgi čia short story ir...
Aš asmeniškai pradėjau kažkiek bijoti aido.
Ne dėl to, kad jis baisus šioje istorijoje, o dėl to, nes šią istoriją parašiau iš tikrų faktų.
Na, man nebuvo taip, kad atsidūrėme ant bėgių ar panašiai.
Bet būdama ta 'viresnė' vos neapsišikau iš baimės kai iš niekur nieko pradėjo kartotis mano puseserės aidas prie apleistos sodybos. Mūsų tikroji istorija baig3si taip, kad susikibusios, vos ne dribdamos parbėgom namo, o tėvai nebeleidžia eiti toliau prie tos sodybos. :D
AČIŪ, KAD SKAITĖTE MANO PIRMĄJĄ SHORT STORY :'))))