Aidas

"Vėjas pučia į veidą, bet plaučiai oro nebe priima..."

Jis jau arti. Ir joms nepavyks pavyti savo gyvybės laiko...

- Pite! O Pite, traukinys jau matosi visai didelis! Gal mus pastebės vairuotojas! Taip ten turi būti jis, o jis gali sustabdyti! - Bonės akys nušvito jai bandant samprotauti, o jos rankos tvirčiau suspaudė šoną kurį gėlė stiprus skausmas.

- Bone, mes tik galim melstis, kad mus pastebėtų, nes mano kojos jau pavargo! Be to, pastebėjai, kad aidas nutilo vos taip pat sušukau 'ge'? - mažoji nuleidusi galvą stebėjo savo judančias kojas. Nors nematė, bet žinojo, kad viename iš padų atsirado žaizda kuri tik viską apsunkino.

- Be to, 'ge' buvo iš briketų, o dar kitaip geležinkelio kai mes šaukėme pievoje! O dabar mes ant geležinkelio! - Bonė pridūrė ir mergaičių širdys suspurdėjo iš laimės. Jos tikros detektyvės! Nors ir tokioje situacijoje, jos atrado viltį bei daugiau jėgų pratęsti sprukimui nuo suskaičiuoto jų laiko.

- Mes neužbaigėme žodžio? Gal čia ir slypi viskas? - vyresnioji tęsė mintį ir jų šlapiuose nuo prakaito veiduose atsirado šypsenos.

- Taigi tu manai, kad aidas su šaukimu 'ge' bandė pasakyti, kad baigtume žodį? Kodėl jis nebando toliau mums pasakyti kitų skiemenų? - Pitė bėgo jau pasilenkusi ir susigriebusi už pilvo. Nuo kalbėjimo, neritmingo kvėpavimo bėgant jai draskė pilvą iš abiejų šonų. Jausmas buvo lyg skausmas susprogdins jos vidų, jei ji nesustos. Bet ji negalėjo pasiduoti, tik ne tada kai atsirado galimybė viską baigti.

- Aidas bandė įspėti mus tavo balsu, Pite! Tu sušukai tik tą skiemenį, sekantis nenuaidėjo! Aidas įspėtu ir apie sekančius, bet jie nebuvo nuaidėję! - Bonė užtikrintai kalbėjo gaudydama orą kurį buvo sunku įkvėpti.

Ar tai toks pats jausmas kai dūsti? Vėjas pučia į suskeldėjusią veido odą kai bandai įkvėpti, bet plaučiai tušti ir nebe priima deguonies tik kiek tau reikia...