Aidas

"Vėjas gali lakstyti visur, kodėl tuomet jos čia įkalintos?"

Mergaitės pašoko išpiltos prakaito. Jos svirduliavo vietose negalėdamos pastovėti, atrodo dar vis miegojo.

- Kas čia? - Bonė suverkšleno pižamos rankove patrindama neseniai nudžiuvusias akis kurios negalėjo matyti ryškioje šviesoje.

- Kur mes? - Pitė atrodo taip pat ne ką mažiau išsigandusi. Mergaitės basomis kojomis stovėjo ne kur kitur, kaip tik ant geležinkelio. Jų pėdos šalo nuo metalo, o vėjas bandė atimti rūbų šilumą.

- Ge! - ir vėl. Ir vėl tas aidas Pitės balsu. Mergaitės susižvalgė ir lyg skaitydamos viena kitos mintis pasileido bėgti link žalios pievos. Bet iškilo problema. Vos pribėgus kraštą jos trenkėsi į kažką nematomą, kas nenorėjo jų išleisti.

- Ge! - aidas lyg reikalavo iš jų kažko, bet apimtos siaubo mergaitės tik draskėsi bandydamos nulipti nuo bėgių. Vėjas gali lakstyti visur, kodėl tuomet jos čia įkalintos?

- Ge! Ge! Ge! - reiklus balsas atrodo įpyko, bet neprarado to panašumo į Pitės.

- Baik! Palik mus ramybėje! - Bonės žandais sruvo upeliai dėl kurių ji negalėjo matyti aiškaus vaizdo.

- Prašau! Kad ir kas čia per košmaras! - Pitė šniurkščiojo pasiduodama dėl nematomo skydo trankymo. Ji sudribo ant bėgių, o į jos kojas smigo šalti ir smailūs akmenėliai tarpuose.Bėgiai driekėsi taip, kad galo nebuvo galima matyti. Eidamos jos nieko nepasieks jei net nulipti negali nuo čia.

- Viskas, daugiau nebežaisiu su aidu! - Pitė valėsi dideles ašaras.

- Nebežaisi dėl to, kad neišgyvensi ar dėl to, kad grįžus to nebenorėsi?