Aidas

"Atiduotų bet ką, kad dundėjimas ant bėgių priklausytų griaustiniui"

- Viskas, daugiau nebežaisiu su aidu! - Pitė valėsi dideles ašaras.

- Nebežaisi dėl to, kad neišgyvensi ar dėl to, kad grįžus to nebenorėsi? - Bonė keistai paklausė.

- Baik, man ir taip baugu. Ten bent ne tavo balsas aidi, o mano! - Pitė pasijautė neužjausta. Jai atrodė, kad Bonei viskas lengviau nors mergaitės vienodoje situacijoje.

- Ge! - ir vėl jis. Atrodo tai jau skamba galvoje, o ne ore.

- Baik! Baik, ko tau reikia! - Pitė klūpėjo ant kelių spausdama delnus prie ausų.

- Aidas lyg ir neramus, gal jis bando mus įspėti? Gal tai tik kvailas sapnas? - Bonė nebegalėjo pasiduoti isterijai, jai jau pakako visko. Ji tenorėjo suprasti kas čia dedasi.

- Tu išprotėjai, tiesa? Kokie dar įspėjimai? Jis akivaizdžiai tik ir telaukia kada mes mirsim! Joks čia ne sapnas! - suklupusi mergaitė šaukė pasipiktinusi, atrodo abi jos galvoja skirtingai.

- Gerai, tiesiog apgalvokime, kodėl taip nutiko, ką mes padarėme blogai? - Bonė pritūpė prie draugės ir apglėbė ją, bet ji nupurtė rankas.

- Argi tu nesupranti? Mes žaidėme su aidu! Tai ir yra problema! Mes! Žaidėme! Su juo! - Pitė valėsi tekančias ašaras jos paraudusiais skruostais kuriuos spėjo nupūsti šaltėjantis vėjas.

- Taip, bet...- Bonės žodžiai užstrigo jos pačios gerklėje. Ji lengvai kilstelėjo galvą nuo draugės klūpančios ant bėgių ir pakraupo.

Dabar ji paaukotų bet ką, kad šis dundėjimas priklausytų griaustiniui.