Aidas

"Ir joms nepavyks pavyti savo gyvybės laiko"

- Taip, bet...- Bonės žodžiai užstrigo jos pačios gerklėje. Ji lengvai kilstelėjo galvą nuo draugės klūpančios ant bėgių ir pakraupo.

Dabar ji paaukotų bet ką, kad šis dundėjimas priklausytų griaustiniui.

Priešais jas tolumoje pasimatė dar visai mažytis taškelis kuris didėja ir po truputėlį virsta į keleivinį traukinį. Abiejų mergaičių akys paklaiko.

- Sasakiau, kad mirtis yra ko jis nori! - Pitė atbulomis pradėjo šliaužti tolyn, nors ir žinojo, kad taip ji niekur nepabėgs. Abi pakilusios lyg smilgos pradėjo bėgti tolyn bėgiais rankomis vis braukdamos per nematomą juostą kuri trukdo joms nulipti. Ar ji baigsis kažkur?? Smulkūs akmenėliai dar nespėję nusitrinti nuo bėgių, smigo joms į pėdas ir kėlė dilgčiojimą dėl kurio jos dažnai klupo. Jų išsigelbėjimas buvo šokinėjimas ant metalo plokščių, bet per skubėjimą ir susijaudinimą kojos žengė bet kur, bandydamos daryti didelius žingsnius ir pralenkti patį laiką.

Laiką kuriam priklauso jų gyvybės.

- Ge! - susijaudinęs aidas šaukė ir dar labiau blaškė mergaites.

- Ge ge ge!! Baik, prašau! - Pitė apimta isterijos sucypė ir aidas nutilo.

Traukinys nesustojo, bet ir neriedėjo tokiu milžinišku greičiu, kad jas jau būtų pasiviję.

- Man skaudą šoną, nebegaliu pabėgti! - atsilikusi Bonė nuo Pitės nebegalėjo sukaupti tiek energijos, kad kojos judėtų greičiau.

 - O kas jei šis bėgimas beprasmis? Bėgiai juk nesibaigia! Dar niekada nemačiau jų pabaigos, o jei ji ir egzistuoja, mes jos tikrai nepasieksime! - Pitė pati prilėtino ir mergaitės sustojo.

Traukinio ūžimas nerimo. Jis jau arti.

Ir joms nepavyks pavyti savo gyvybės laiko...