Diena, kai sutikau tave.

317 15 0
                                    

Lapkričio 24 diena.

"Šiandien labai šalta." nusipurtė Elizabeta.

"Taip. Juk lapkritis, tačiau keista, kad prisnigę." paslėpiau rankas pirštinėse.

"Man reikia eiti. Tikrai. Erikas laukia manęs." ji apkabino mane.

"Erikas, Erikas..." bandžiau atkartoti Betą.

"Baik!" Elizabeta juokėsi "Elgiesi kaip mažas vaikas."

"Gerai, eik. Susimatysim vėliau." pavarčiau akis ir pasukau į dešinę.

Ji nuėjo į kairiąją pusę.

Aš ėjau iki autobuso stotelės. Kai ją pasiekiau, sulaukiau tinkamo autobuso ir įlipau į jį.

Kaip visada, peržvelgiau visus žmones autobuse.

Tada jaunas, beveik mano metų, maždaug 22 metų, vaikinas atsisėdo šalia manęs.

Jis turėjo auksinius plaukus, šviesiai žalias akis ir pritrenkenčią šypseną. Juodas odinis švarkelis ir tamsiai mėlyni, beveik pilki, džinsai puikiai tiko prie jo tamsiai kreminės spalvos odos. Jis atrodė tikrai patraukliai.

Važiavau beveik 20 minučių ir jis keletąkart pažvelgė į mane. Pajutęs mano žvilgsnį atsisuko, tačiau aš pabijojau, kad jis pamanys, jog esu keista arba jam nepatiks, jog taip įdėmiai žiūriu į jį, todėl nusisukau ir daugiau nebepažvelgiau į jį. Svajojau. Spaudžiau užrašų knygutę prie savęs.

Kai privažiavau savo stotelę, užsidėjau pirštines ir išlipau iš autobuso, tipenau namų link. Maniau, kad esu kvaila, drovi mergina, kuri niekada neišdrįs užkalbinti jokio vaikino, kuris man kris į akį.

"Am, atleisk?" Išgirdau skambų balsą.

"Taip?" Atsisukau ir pamačiau tą patį vaikiną. Labai nustebau. Juk dar nesenai nieko už mano nugaros nebuvo bei aš būčiau išgirdusi girgždant sniegą man iš galo, o gal buvau labai panirusi į savo mintis ir nenorėjau nieko aplink girdėti.

"Tu palikai savo šaliką autobuse" jis atidavė mano šaliką "ir užrašų knygutę."

"Ak, ačiū." droviai nusišypsojau ir atsiėmiau savo daiktus. Kokia aš užmirštuolė.

"Na.... Tai nėra už ką." jis taip pat nusišypsojo, apsisuko ir pradėjo eiti į kitą pusę.

Nenorėjau, kad viskas taip greitai baigtųsi bei man reikia perlipti drovumo barjerą.

"Ei!" Sušukau.

"Kas?" Jis atsisuko, sekundę sudvejojau, kiek pabūgau.

"Ar susitiksim darkart?" Susiėmusi nusišypsojau.

"Jei tik nori... Džena" jis nusijuokė.

Vėl teko sumišti. Iš kur jis gali žinoti mano vardą? Ar mes kažkur jau matėmės? Gal kartu studijuojam akademijoje? O gal Elizabetos ar Eriko draugas, kurio neatsimenu? Kokia gėda...

Jis lyg perskaitęs mano mintis linksmai pakraipė galvą ir nusijuokė. Tada paaiškino, kad perskaitė mano vardą ant užrašų knygutės, kurią besimaudama pirštines, palikau ant autobuso sėdynės. Tada abu kartu saldžiai nusijuokėm.

"Aš Lukas" jis atėjo prie manęs bei mūsų akys susitiko.

"Rytoj gal galim susitikti?" Greitai paklausiau ir giliai širdyje tikėjausi, kad jis gali.

"Čia?" Jo balsas nerodė jokių nepatogumo ženklų, o pats šypsojosi.

"Žinoma." Plačiai nusišypsojau.

Jis mielai man nusišypsojo ir perėjo gatvę. Tada pamojo ir sušuko, kad bus čia apie trečią valandą.

Visą laiką, grįžtant namo, šypsojausi ir didžiavausi savo poelgiu. Vargu ar teks gailėtis, atrodė malonus vaikinas.

12 Ypatingų Dienų (Baigta)Where stories live. Discover now