12 Ypatingų Dienų (Baigta)

Diena, kai pasiūlei susitikinėti.

Gruodžio 24 diena.

Ėjau gatve su Luku. Buvo tamsu ir kelią apšvietė tik žibintų šviesa.

"Nešalta?" Paklausė, žiūrėdamas į mane savo mielu žvilgsniu, Lukas.

"Truputį." Nusišypsojau ir nusipurčiau.

"Ateik." Išskėtė rankas ir aš prisiglaudžiau prie jo. Šiek tiek taip pastovėjom ir atsitraukėm. Toliau ėjom tyloje, vargu ar man pasidarė šilčiau.

Priėjom mano namų duris. Aišku, pakviečiau Luką vidun, bet jis nenorėjo trukdyti man. Bandžiau įrodyti, kad netrukdys, bet jis nuožmiai gynė savo sprendimą.

"Džena?" Paklausė jis šiek tiek surimtėjęs bei nervingas.

"Taip?" Bandžiau šypsotis, bet į galvą lindo keistos mintys.

"Žinai, mes draugai jau ilgokai... Ir norėjau paklausti..." nervingai šypsojosi, tada giliai įkvėpė ir iškvėpė. Taip nurimo ir žvelgė į mane.

"Žinau." Žiūrėjau jam padrąsinamai į akis.

"Norėčiau, kad būtumėm daugiau nei draugai." Jo akys vis dar žvelgė į manąsias "Ar būsi mano mergina?"

Aš užsimerkiau, nusišypsojau ir pramerkiau akis. Tada užšokau ant jo ir garsiai sušukau Taip!

Tada jo lūpos priartėjo prie mano lūpų, ir mes saldžiai ir ilgai bučiavomės. Atsitraukęs pasakė, kad myli mane.

Dar keletą minučių žiūrėjom vienas kitam į akis. Tada aš jam pasakiau, kad taip pat jį myliu. Susikibom rankom, susiglaudėm kaktom, pažvelgėm vienas į kitą ir... atsisveikinom.

Jis lėtai, vis atsigręždamas į mane, nutipeno sniego pilna gatve. Tada prieš dingdamas už kampo man pamojo ir išnyko tamsoje.

Dar ilgai stovėjau prie durų ir galvodama apie neseniai įvykusį momentą, šypsojausi. Tada sušalau ir nuskubėjau vidun.