12 Ypatingų Dienų (Baigta)

Diena, kai užstojai mane.

Gruodžio 12 diena.

"Susitinkam po paskaitų?" Paklausė Elizabeta.

"Gerai. Kur ir visada?" Paklausiau.

"Nuostabu! Sėkmės." Elizabeta nuėjo į paskaitas. Tai reiškė taip.

"Tau taip pat!" Taip pat nuėjau į paskaitas.

Po paskaitų ėjau į lauką. Būtent prie ąžuolo, kuris nežinau kiek laiko čia stovi, nes ten buvo stalelis, prie kurio visada susitikdavom su Beta.

Atėjusi, dar neradau Betos, bet nusprendžiau jos palaukti.

"Koks netikėtumas!" Išgirdau gerai pažįstamą balsą.

"Ką čia veiki?" Nusijuokiau.

"Na, studijuoju, nes nieko kito čia veikti ir negalima." Lukas taip pat nusijuokė.

"Taip, tiesa. Ką studijuoji?" Smalsiai pažvelgiau į jį.

"Architektūrą. O tu ką studijuoji?" Jis mielai šyptelėjo.

"Dizainą." Taip pat nusišypsojau.

Jis pažvelgė į žemes, o tada į mane ir paėmęs šiek tiek sniego metė man ant galvos. Sušukusi atsistojau ir pradėjau purtyti sniegą sau iš plaukų. O jis pritūpęs juokėsi.

"Mūsų moksliukė susirado draugą? Kaip miela. O mums laiko nebeskirsi?" Priėjo vaikinas, kuris visada prisikabina prie kiekvieno mano žingsnio, be to jis buvo ne vienas, o su keletu draugų. Tai buvo Justas ir jo draugai.

"Nesupratau?" Lukas pakilo nuo savo vietos.

"Ko čia nesuprasti?" Grėsmingu žvilgsniu jie pažvelgė į Luką.

"Ko tu iš jos nori?" Jis prisiartino prie Justo.

"Maže, pasakyk savo šuneliui, kad nešdintųsi lauk iš čia, kol negavo į snukį." Atsisuko į mane Justas, ir visi jo draugai pradėjo švilpti ir juoktis.

"Atstok nuo jos. Su kuo ji nori, su tuo ir bendrauja, bet akivaizdu, kad tu jai nepatinki." Lukas pasiraitojo rankoves.

Užuodžiu muštynes.

Tada Justas nieko nelaukęs puolė Luką. Jie mušėsi. Matėsi ir kraujas. Aš nežinojau ką daryt. Jeigu prisiartinsiu, gali kliūti ir man.

Vis dėlto atsistojau ir, nuėjusi prie Justo, sulaikiau jo kumštį, trenkiau per veidą. Paleidau ir paėmusi Luką už rankos, nusivedžiau jį į atokesnę vietą.

Justas dar spėjo sušukt šliundra pavymui.

Luko krumpliai buvo su kraujo žymėm, bei iš skruosto dideliais kiekiais veržėsi kraujas. Turėjo būti geras smūgis.

Elizabeta taip ir nepasirodė, bet gavau nuo jos žinutę Atleisk, Erikas susiriejo vaikinais, negalėsiu ateiti.

Kaip nuostabu, pamaniau.