Po pamokų ėjau pas Candice. Mano drabužių spintelė palyginus su jos spinta - tarsi nykštukas ir milžinas. Reikėjo drabužių vakarėliui, kurių turėjau ne per daugiausiai.
-Kaip šita?-paklausiau prisidėjusi mėlyną suknutę prie savęs. Apsisukau. Tai buvo dešimta suknelė.
-Am...ne tavo stilius,-tarė Candice pakėlusi akis nuo žurnalo.
Mestelėjau suknutę ant lovos kurioj gulėjo Candice. Po jos kritau pati.
-Ei!-nusijuokė Candice.
-Padėėėk,-sumykiau. Candice numetė žurnalą.
-Na gerai,-pavartė akimis ir pakilo nuo lovos. Ja sekiau ir aš. Candice nužvelgė spintą.
-Ką nors radai?-nekantriai paklausiau.
-Tau būtinai reikia suknelės?-paklausė Candice.
-Man reikia bet ko su kuo atrodyčiau gerai,-suniurnėjau.
-Tuomet puiku!-suplojo rankomis Candice. Ji beveik visa sulindo į spintą, bet tuoj atsitiesė rankoje laikydama juodus šortukus ir juodą palaidinę.-Bam!Nežinau kodėl, bet jaučiu jog šie drabužiai, kaip kurpaitė pelenei - tobulai tiks tau,-nusišypsojo ji laikydama drabužius.
-Vow...-išpūčiau akis. Drabužiai atrodė tobulai. Apkabinau draugę ir paėmiau drabužius.-Ačiū,-išsišiepiau.
-Visada,-linktelėjo Candice ir nusišypsojo.-Juk didelis vakarėlis,-pamerkė akį ji.
Įėjus į klubą supratau, kad draugai neklydo. Mus pasitiko mėlynos, violetinės ir raudonos šviesos. Aplinkui šaudė žali ir mėlyni lazeriai. Salės gale, ant platformos stovėjo stalas su muzikos reguliavimo pultu, šalia stovėjo ir keli šimtai garso kolonėlių. Apsidairiau. Visi šoko pagal muziką. Prie šalia manęs stovėjusios Candice pribėgo Joe ir pakvietė ją šokti. Blondinė atsisuko į mane klausdama ar neprapulsiu. Aš padrąsinamai nusišypsojau ir linktelėjau galva, duodama jai leidimą eiti ir linksmintis su jos vaikinu. Tuo tarpu mūsų su Joe akys susitiko. Jis piktai į mane žiūrėjo, tarytum būčiau žiurkė kuri neša marą. Pažvelgiau į jį šaltai ir abejingai ir kilstelėjau antakį, kol Candice jį nusitempė arčiau didžėjaus. Turbūt proto užtemimas. Jie dingo man iš akių, tad nusisukau. Prasibroviau pro minią, kol buvau taip arti didžėjaus, kad atrodė, jog nuo kolonėlių skleidžiamos muzikos garso mano ausys sprogs. Pradėjau šokti, tiksiliau šokinėti muzikos ritmu iškėlusi rankas į viršų, kaip ir visi kiti. Mano į aukštą uodegėlę surišti tamsūs rudi plaukai (tamsoje atrodė juodi) spurdėjo prašydami laisvės. Ranka nutraukiau gumytę ir paleidau plaukus. Papurčiau plaukus lyg liūtas savo karčius. Atlošiau galvą ir nusišypsojau luboms. Šokdama jaučiausi laisva. Staiga kažkas man spyrė per kulkšnis ir pastūmė ir aš vos nepargriuvau. Trenkiausi į merginą greta, o ši suraukusi antakius atsisuko į mane.
-Atsiprašau,-sumurmėjau. Atsisukau aprėkti kaltininko, bet mačiau tik vaikiną išsidraikiusiais plaukais, šokantį taip, kaip ką tik šokau aš. Už manęs visi taip pat šoko, lyg nieko nebūtų nutikę. Už mano akių užkliuvo nugara su juoda odine striuke, besibraunanti pro šokėjus, tolyn link išėjimo. Vaikino (tokios nugaros tikrai negalėjo turėti mergina) plaukai buvo sušiaušti, prie ausų trumpai nukirpti. Vaikinas atrodė suknistai pažįstamas. Sekiau jį. Jis išėjo pro didžiasias klubo duris, praėjo per dešimties metrų apšviestą koridorių, bet ėjo ne link išėjimo. Jis ėjo į kitą pusę, pro nedideles duris kurios vedė į skersgatvį kuriame buvo visi konteiniariai su šiukšlėmis iš klubo. Durys užsitrenkė. Po penkių sekundžių jas atidariau aš. Nulipau tris laiptelius žemyn ir nušokau ant šaligatvio. Vis dar girdėjau silpną muzikos bumbsėjimą viduje. Apsidairiau. Vaikino niekur nebuvo, o įžiūrėjau tik konteinerius nes temo. Pabėgėjau kelis žingsnius ir tada staigiai sustojau. Vos neišsitiesiau prieš....
Plzz Vote :))
