-Pyksti?-stovėjau Ian už nugaros, kol jis iš spintelės traukė Prancūzų sąsiuvinį. Šiandien jis buvo kitoks. Nebuvo kietuolis vaikinas su pašaipia šypsenėle. Nebuvo blogiukas. Atrodė liūdnas. Reidas krūptelėjo.-Atleisk,-nedrąsiai pažvelgiu į jį.
-O, Nina,-jis atsisuko į mane.-Labas...
-Pyksti?-pakartojau. Mano nuostabai Ian papurtė galvą.
-Tik šiandien sužinojau...vargšė Candice...ir Adamas,-Ian nuleido galvą.
-Nesijaudink dėl Adamo,-bandžiau raminti. Žinojau, kad jis buvo geriausias Ian draugas.-Blogiausia jau praeity...jam viskas bus gerai-nedrąsiai vos šyptelėjau. Ian atsitraukė.
-Tu nežinai?-jis nustebo.
-Ko nežinau?-sutrikau. Ian papurtė galvą.
-Tai įvyko šiąnakt, apie vidurnaktį...man paskambino jo mama...-jis nutilo.
-Ian kas nutiko?-man ėmė darytis baisu.
-Jo smegenyse išsiliejo kraujas, Nina,-užsidengiau ranka burną.-Jis miręs,-Ian pakalia ranka nusišluostė kiek ašarotas akis.
-Dieve, Ian...labai užjaučiu,-mano balsas drebėjo. Nežinojau ką daryti. Nedrąsiai apkabinau jį, o jis mane tvirtai apglėbė. Padėjau galvą jam ant peties. Jaučiau aplinkinių žmonių žvilgsnius bet man tai nerūpėjo.
-Ačiū,-sušnabždėjo jis man į plaukus. Atsargiai atsitraukiau nuo jo.
-Eime?-nedrąsiai šyptelėjau.-Juk Prancūzų....mano mėgstamiausia pamoka,-pridūriau. Susivokiau po laiko. Kodėl taip pasakiau jog tai mano mėgstamiausia pamoka? Dabar jaučiausi kaip kvailė bet bent jau iš Ian akių dingo liūdesys. Jis kilstelėjo antakį ir gundančiai šyptelėjo. Jis paėmė mane už rankos.
-Koks sutapimas,-šypsojosi. Klausiamai pažvelgiau į jį ir taip pat nusišypsojau. Laikydamas mano ranką Ian kartu su manimi ėjo į Prancūzų kalbos kabinetą. Dabar žmonės tiesiog spigino akimis.
-Kada jie tapo draugais?
-Ar ten Nina Dobrov?
-Dobrev, kvaily!
-Su Ian Somerhalder?
-Dabar viską mačiau!
-Kartais ne ji jo nekenčia?
Girdėjau aplinkinių šnabždesius.
Nuskambėjo skambutis ir visi išsiskirstė. Su Ian įėjome į kabinetą, tebelaikydami vienas kito ranką. Atsisėdome į suolus ir paleidome rankas. Atsiverčiau sąsiuvinį paėmiau rašiklį ir žaidžiau su juo sukdama tarp pirštų. Padėjau alkūnes ant stalo ir rankomis pasirėmusi smakrą spoksojau į Ian. Jis mano žvilgsnį atrėmė savuoju. Taip į jį žiūrėjau gal dvidešimt minučių, kol šį gan malonų užsiėmimą nutraukė mokytoja.
-Nina!-sprigtelėjo pirštais panelė Morgan.
-Taip,-pašokau suole. Mokiniai suprunkštė. Aš nuraudau bet taip pat nusijuokiau.
-Nenutraukiau tavo minčių?-šypsojosi mokytoja.
-Iš tiesų tai taip..-nedrąsiai šyptelėjau ir gūžtelėjau pečiais. Mokytoja nusijuokė.
-Tada atleisk, bet gal galėtum mintis nukreipti į Prancūzų žodžius?-paklausė mokytoja.
-Pasistengsiu,-linktelėjau. Turbūt dauguma mokytojų tokį elegsį pavindų įžulumu, bet Morgan už tai kaip tik pagidavo. Jos nuomone vaikai turėtų drąsiai reikšti nuomonę.
Vėl atsisukau į Ian. Jis palinko prie manęs.
-Ar neturėtum galvoti apie Prancūzų žodžius, Princese?-sušnabždėjo Ian.
-Manau šiandien padarysiu išimtį ir jos nepaklausysiu,-šnipštelėjau. Ian tyliai nusijuokė ir atsitraukęs toliau žiūrėjo į mane taip pat kaip aš žiūrėjau į jį.
