Praleidau Prancūzų. Nenorėjau ten būti, šalia Ian. Nenorėjau būti prie nieko. Jau buvo pamoka, tad kieme nieko nebuvo. Sėdėjau ant laiptų, blogiukų vietoje, apsikabinusi kelius. Mąsčiau. Apie Danielę, apie Candice, apie Ian...apie viską. Kada viskas taip sugriuvo? Žinoma visada bus Kevinas ir Džošas...bet man reikia draugių....
-Ei...ką čia veiki?-pasakė balsas man už nugaros. Paskubomis ranka perbraukiau kiek ašarotas akis ir atsisukau į asmenį. Ian. Šaunu.
-Čia tavo vieta,-sumurmėjau.-Gerai, supratau,-jau pradėjau stotis.
-Ne, ne, ne,-Ian švelniai suėmė mane už pečių ir šiek tiek stumtelėjo žemyn. Tada prisėdo šalia. Dar geriau.
-Ko nori?-kiek šiurkščiai paklausiau stengdamasi vėl neapsiverkti.
-Tavęs nebuvo Prancūzų pamokoje. Dabar tai ypač pastebiu,-nusišypsojo vaikinas. Šyptelėjau. Ian įsižiūrėjo į mano į žemę nudurtas akis.-Palauk,-susiraukė jis. Tada švelniai suėmė mano smakrą ir atsargiai pasuko mano veidą į save.-Tu verkei?-paklausė.
-Ar taip matosi?-šniurkštelėjau. Norėjau ranką nusibraukti akis bet Ian sulaikė mano ranką prie skruosto ir sunėrė mūsų pirštus. Tada pastebėjau, kad jis žiūri į mano lūpas ir yra arti. Per arti. Jo lūpos švelniai palietė manąsias. Jau užsimerkiau, bet prisiminiau tą patį ką prisiminiau vakar kai jis mane taip pat saldžiai pabučiavo. Iš lėto atsitraukiau ir ištraukiau savo ranką iš jo delno.
-Ian taip negalima daryti...negali manęs bučiuoti. Turi liautis taip daręs,-sumurmėjau. Ian žiojosi kažką sakyti, bet išgirdome balsus prie vartų. Blogiukai ėjo prie motociklų. Ian atsistojo.
-Klausyk turėsime apie tai pasikalbėti...-kalbėjo Ian.-Dabar negaliu,-jis mostelėjo į besijuokiančių žmonių grupę, tarp kurių buvo ir Candice.-Ką manai apie aštuntą? Parke?
-Ian...nežinau,-murmėjau.
-Sutik,-pažiūrėjo man į akis.
-Gerai,-nusišypsojau. Ian šyptelėjo ir nuskubėjo prie savo...draugų? Turbūt taip juos vadina. Dar pasėdėjau ant laiptų. Pažiūrėjau kaip Ian užsideda šalmą, kaip Candice atsisėda už Adamo ir rankomis jį apkabina, kaip jie visi išvažiuoja. Pagalvojau apie Candices žodžius. "Gali arba eiti su manimi arba prieš mane". Galėčiau taip pat būti ten. Tarp jų. Apkabinusi Ian. Bet tai ne man. Tai ne aš.
Kai grįžau namo po tokios dienos buvau gan bjaurios nuotaikos. Į broliuko Tailerio garsų "Labas" atsakiau atšiauriu dėbtelėjimu, kurio pasigailėjau kai pamačiau kaip brolio veidas ištįso. Jis nuleidęs galvą nuėjo į savo kambarį. Taip padariau ir aš. Užtrenkusi duris išsidrėbiau lovoje ir pasiėmiau telefoną. Danielė jau buvo palikusi aštuonias žinutes ir vieną praleistą skambutį. Nesiruošiau su ja kalbėtis. Jaučiausi supykusi dėl to,kad Candice tai sužinojo dar prieš mėnesį, o aš likus tik savaitei iki jos išvykimo. Taip neteisinga. Išjungiau telefono garsą ir padėjau jį ant naktinio staliuko. Iki susitikimo su Ian buvo likusios daugiau nei keturios valandos tad pasidariau namų darbus. Na bent pusę. Likus valandai iki aštuonių pradėjau ruoštis. Apsirengiau pilkus raštuotus džinsus, baltą nertinį ir džinsinį švarkelį. Akis lengvai padažiau tušu o lūpas perbraukiau blizgiu. Nulipau laiptais žemyn. Telefono neketinau imti. Taip ir nepažiūrėjau į jį, nors jis nesustojo vibravęs nuo žinučių ir skambučių. Užsimaukšlinau batus ir norėjau nuspausti durų rankeną, bet tuo pačiu metu nuskambėjo durų skambutis. Sutrikusi atidariau duris. Už jų stovėjo Danielė. Apsiverkusi ir pyktelėjusi.
-Ką čia veiki?-suraukiau antakius.-Daniele, ne dabar aš turiu išeiti...
-Kodėl neatsiliepei?!-pyko Danielė.-Ar neskaitei mano žinučių?!
-Nemaniau, kad verta,-ramiai atsakiau.
-Tai ne dėl mūsų, Nina,-apsiverkė ji. Sunerimau.
-Daniele, kas nutiko?-pažiūrėjau į ją.
-Tai Candice...ji pateko į avariją. Ji ligoninėje ir....nepabunda.
Sustingau.
