Ian kelis kartus apibintavo kulkšnį. Kiekvieną kartą kai pirštais paliesdavo odą per kūną nueidavo šiurpuliukai.
-Ačiū,-išspaudžiau šypseną.
-Nieko,-tarė Ian tebežiūrėdamas į mano apibintuotą kulkšnį ant savo kelio. Tada atsargiai ją nukėlė ant žemės. Nežinojau ką daryti ar sakyti tad tiesiog spoksojau kaip kokia kvaiša. Patyrinėjau jo veidą. Jo tamsias rudas akis, nosį, lūpas. Tokie vaikinai tiesiog per gražūs.
-Ne rimtai,-galiausiai prabilau.-Kaip vaikinas paskelbęs karą pasielgei labai gražiai,-išsišiepiau.
-Na kad ir kaip mane užknistum negaliu leisti tau likti vienai miške ir koja spąstuose,-taip pat nusišypsojo jis.-Turėčiau parvežti tave namo,-surimtėjo jis. Linktelėjau nors dalis manęs norėjo likti čia su Ian. Kvaila mintis.-Galėsi atsistoti?-pakilo jis. Linktelėjau ir pabandžiau stotis bet koja smarkiai suskaudo. Aiktelėjusi ruošiausi sudribti ant sofos, bet Ian mane spėjo sučiupti už liemens.
-Ramiau,-įspėjo jis. Susiraukusi pažiūrėjau į jį.-Tu būsi laimės kūdikis jei ta koja tau nelūžo,-paaiškino Ian.-Todėl ramiau.
Pavarčiusi akimis po truputį stojausi o jis mane kėlė. Galų gale atsistojusi su jo pagalba žengiau žingsnį. Tada dar vieną.
-Viskas gerai,Ian,-prabilau.-Galiu pati eiti,-šyptelėjau. Ian nenoromis mane paleido. Žengti vienai pačiai buvo sunku bet įveikiama. Šlubavau link durų kol jis ėjo už manęs. Jei netyčia pargriūčiau ir susilaužyčiau kitą koją. Pavarčiau akimis. Nors nekaltinu jo. Koks nerangumas turėtų būti, kad nepastebėtų milžiniškų atvertų spastų ir tiesiog į juos įbėgtų? Pažįstu tik vieną tokią nevėkšlą. Jos vardas Nina. Pro duris išėjome į kiemą. Tolėliau buvo treji garažai su automobiliais. Koks turtuolis turėjo būti Ian?
-Važiuosime automobiliu?-paklausiau. Ian nusišypsojo.
-Ar bijai greičio?-paklausė. Papurčiau galvą.-Tada gerai,-šypsojosi jis.-Einam,-staiga jis paėmė man už rankos. Nustebau bet nepaleidau jo rankos. Jis nusivedė mane į kitą garažą, kurio pirma nemačiau nes jį užstojo namas. Jis buvo toliau nuo kitų garažų ir mažesnis. Kai durys pakilo pamačiau ten buvusį motociklą.
-Vow...-nustebau.
-Taip. Beje naujas,-pašnairavo Ian.
-Ak taip,-prisiminiau ir susigūžiau.-Atleisk už tai,-atsiprašiau.
-Nieko....juk pasitaiko,-mirktelėjo Ians. Išpūčiau akis. Jis nepyksta? Pasitaiko? Dabar jis regi pastebėjo, kad laiko mane už rankos.-O...atleisk,-pasakė jis paleido mano ranką. "Pasitaiko" pagalvojau. Nušlubuvau paskui jį ant motociklo. Jis padėjo man atsisėsti nors aš visą tą laiką varčiau akis. Galiausiai atsisėdo pats, priekyje. Padavė man šalmą. Pasekusi jo pavyzdžiu užsidėjau jį ant galvos.
-Esi kada važiavusi motociklu?-paklausė jis.
-Ne,-papurčiau galvą.
-Tada laikykis,-pasakė Ian. Uždėjau rankas ant jo šonų.-Drąsiau,-nusijuokė jis. Apglėbiau jį. Dabar galėjau jausti jo raumenis. Jis buvo...stiprus. Užkriokė variklis. Mes išvažiavome iš kiemo ir įlėkėme į greitkelį. Ian gerai padarė kai paklausė ar bijau greičio nes iš tiesų galėjau jausti tai. Mes tarsi lenktyniavome su vėju. Jis pasuko į Šefieldo gatvę ir tada susimąsčiau. Iš kur jis žino kur aš gyvenu? Gal kada matė kaip einu šia gatve? Ji gan didelė.....Bet jis sustojo tiesiai prie mano namų. Prie to pilko namo kuriame gyvenau. Motociklas sustojo, variklis nustojo kriokęs. Į akis švystelėjo saulės kraštelis kuris dar nebuvo pasislėpęs už horizonto. Pažiūrėjau į violetinį dangų. Abu su Ian nusiėmėme šalmus.
-Ei iš kur žinojai kur aš gyvenu?-paklausiau. Ian atsistojo ir nulipo nuo motociklo.
-Kelis kartus mačiau kaip čia eini po mokyklos,-išsišiepė.
-Sekei mane?-kilstelėjau antakius. Jis nieko neatsakė. Nusišypsojau o jis padėjo man nulipti nuo motociklo. Staiga pradėjau svyruoti ir vos neišsitiesiau. Ian vėl mane sulaikė už liemens. Bet net ir tada kai nepargriuvau prieš jį nebuvo nė trupučio mažiau gėdinga. Ian nusijuokė.
-Tikrai turėsi dar kartą apžiūrėti koją,-šypsojosi.
-Atsiprašau,-taip pat nusijuokiau.-Ačiū,-pasakiau.-Už viską,-pridūriau. Ian stovėjo priešais mane ir tebelaikė mane už liemens. Jis šypsojosi ir buvo toks suknistai patrauklus...nesusilaikiau ir lūpomis paliečiau jo skruostą. Suvokiau, jog taip nederėjo dar prieš tai bet atsitraukiau po laiko. Jis nustebęs žiūrėjo į mane o aš pasijutau apgailėtina kvailė. Aš viską sugadinau, aš, aš.....
-Atsiprašau,-sumurmėjau ir jau pradėjau eiti tolyn, takeliu link namų durų. Blogiausia buvo tai, kad net nesugebėjau normaliai eiti - turėjau šlubuoti, kai ir taip jau jaučiausi apgailėtinai. Kai nušlubavau kelis metrus, Ian tarsi atsitokėjo, pabudo iš transo ir pribėgo prie manęs. Jis sustojo priekyje manęs.
-Ian rimtai...-pradėjau bet negalėjau pabaigti. Jis viena ranka suėmė mane už smakro, o kitą uždėjo ant skruosto ir prisitraukęs pabučiavo. Prisispaudžiau prie jo lūpų. Nina ką darai? Nina! Nina!!! Jis turi merginą po velnių! Atsitraukiau. Tai tiesa. Kat yra jo mergina. Ir aš nebūsiu jo kekšė.
-Ne.-tariau.
-Kas?-nustebo Ian.
-Taip negalima,-susiėmiau už kaktos.-Prašau eik,-nusisukau. Jis bandė kažką sakyti bet vietoj to išgirdau žingsnius tolstančius nuo manęs. Taip bus geriau.
